Pabaigos pradžia

Mudu rinkome sniego šukes
Kai mirtis kvatojo į veidus,
O surinkę klijavom žvaigždes,
Tartum jos ir nebūtų iš sniego.

Mudu kritom drauge su lašais,
Nerūpėjo nei žemė nei laikas
O nukritę gulėjom žemai,
Kaip akmuo ant akmens priešais saulę...

Mudu bėgome nuo nežinios,
Kol girdėjom žingsnius likimo.
Jam nutilus sustojom ir mes,
Kaip bepročiai sustoja ant bėgių...
Buvo laikas, dabar nebėra
Liko sauja tuščia-sniego šukių pilna.