Šventoji upė

. Esu liūdna nerami nelaiminga siela, kuriai skauda. Visas pasaulis pilnas tokių, tik įdomu, kodėl tai man nepadeda.
Jie sakė ateik pas mane ir aš nuėjau – visas mano gyvenimas tarsi valdomas tam tikros emocinės jėgos, gaila, kad ji valdo mane, o ne aš ją. Norint valdyti reikia išmokti paklusti. Ar tikrai? Dagne, dagne, Dagne į ką tu pavirtai? – klausiau aš savęs ir svarsčiau kaip tapau pabaisa. Ar jau atėjo galas? Ar turėčiau.. Ne nesakysiu, aš bijau.
Kai sutikau ją netikėjau, kad taip viskas gali pasisukti. Ji buvo mano išsigelbėjimo ratas visame kame. Pirmąkart pamačius šventąją upę man užgniaužė kvapą – ji atrodė nepaliesta žemės purvo. Žinote, kaip būna, užklumpa toks jausmas, kad ji ypatinga. Galėčiau pasakyti aš ją tiesiog nežemiškai įsimylėjau. Negalėjau atsižiūrėti. Ji sėdėjo pilies gatvėje viena, mušė seną nedidelį afrikietikšą bugnelį ir tyliai lingavo pagal ritmą. Viens, du, trys.
Buvau labai nuliūdusi, nukabinusi nosį, tiesiai pasakius – tai buvo nuolatinė mano būsena, tiesiog į liūdesį buvau taip tvirtai įsikabinusi, kad matyt, aš net nepažinojau kitų emocijų, nemaniau, kad jos turi kokią nors prasmę. Mano dievukas buvo liūdesys, depresija bei geriausia draugė paranoja. Ant stalo visuomet laikiau psichinių ligų vadovėlį ir ieškodavau kokiomis ligomis galiu sirgti. Žinau visas šizofrenijos ir depresijos rūšis. Tad, pamačius Ją negalėjau patikėti savo akimis. Ji švytėjo nuo galvos iki kojų. Praėjau neatplėšdama akių, pagalvojau. Sugrįžau. Pasivaikščiojau trejetą kartų, prieiti buvo gėda, o palikti jos aš nenorėjau. Tai lyg šiaudas skęstančiam, nemanote?
Galiausiai ji pamojo man ranka, prisėsk, paklausyk, ar girdi? Kaip ošia džiunglės, kaip verkia pjaunamas veršiukas, kokia paskutinė tigro rauda?  Netikėjau  ir tigrą džiunglėse ir veršį tvarte ir miškus, kuriuose niekuomet nebuvau. Paklausiau jos kur yra paslaptis? Kodėl aš dabar girdžiu tai ką ji nori kad aš girdėčiau? Pasaulis tai iliuzija ir visi mes to teatro dalyviai. Pasistenk savo pasaulį paversti gera iliuzija. Paklausyk. Mylėk. Jausk. Šypsokis. Atiduok savo sielą. I
Aš girdėjau nepermaldaujamą tum tum tum tam ir, kaip čia pasakius, man rodos iš tiesų patyriau  kažką panašaus į transą.
Po kiek laiko prisidegiau cigaretę, mergina buvo apsirengusi ilga balta tunika ir papratomis juodomis kelnėmis iš karto suraukė nosį. Nežudyk savęs anksčiau laiko. Gyvename laikinojoje tėkmėje ir mums reikia su tuo susitaikyti. Viskas laikina, tačiau laikinumą galime prailginti. Klausiau jos, numečiau nuoruką. Sekčiau paskui ją ir į pasaulio kraštą. Jos akys, jos lūpos, jos balsas atrodė tokie suprantantys ir visa apimantys kad aš tiesiog negalėjau jai pasakyti ne. Ji atrodė tuo kuo aš niekuomet nebuvau ir ko man trūko.
Šventoji upė pavargusi nuo būgnelio daužymo atsistojo, pasikišo jį po pažasčia, padavė man ranką. Ji palydėjo mane pr Katedros aikštę ir nejučiomis dingo. Aš nežinau ar ji buvo tiesa? Ar miražas?
Vis dar vaikštau stengdamasi neleisti blogoms mintims manęs ėsti ir tikiuosi sutikti ją. Savo šventąją upę. Ir žinote ką, visuomet kai maudausi upėje pagalvoju apie ją, nes ji buvo manoji upė išplovusi žmonijos purvą.