Interneto svetainės atidarymo pradžiamokslis

Dažnokai tenka susidurti su žmonėmis, kurie neturi visiškai jokio supratimo, kaip sukurti ir priversti internete pasirodyti svetainę. Tačiau lygiai taip pat dažnai jie turi savitą šio reikalo supratimą, kuris tiek pat dažnai toli nuo realybės.
Neretai sutinkama nuomonė, kad viskas, kas gali būti atlikta internete, gali būti atlikta visai nemokamai – reikia tik žinoti, kur ir kaip.
Iš dalies tai tiesa. Kad pasiryžti viską atlikti nemokamai, reikia nusiteikti sunkumams – pasiryžti išmokti bent programavimo pagrindus (HTML), šiek tiek piešti Photoshop‘u  ir  žinoti, kur rasti nemokamą serverį (jų vis dar yra!).
Aš pats pradėjau kaip tik tokiu būdu. Turiu prisipažinti, prie nemokamų dalykų nebegrįžčiau. Jie turi rimtų trūkumų, kurie svetainei neprideda grožio, o kūrėjui – kūrybos džiaugsmo. Nemokami dalykai visada turi kažką, kas kompensuoja tą paslaugą. Internete jie dažniausiai kompensuojami reklama.
Įsivaizduokite, kad jūsų kūrinį vieną dieną „papuošia“ svetimi reklaminiai skydeliai, reklamuojantys viską – nuo apatinio trikotažo iki maisto papildų. Retas kuris apsidžiaugtų...
Štai kodėl sumokėjęs pirmus pinigus džiaugiausi lyg mažas vaikas, nors realiai nieko į rankas negavau. Tik kažkur, kompiuterių labirinte, įsigijau laisvą plotą, kurio nedrumstė jokie pašaliniai.

Taigi, rimtos svetainės kainuoja. Pažiūrėkime, kas sudaro šią kainą.

1. Vieta ir adresas.
Svetainės nekybo ore. Jos negyvena paprastuose kompiuteriuose (nebent tik labai trumpai, kuomet jos dar kuriamos). Jos nepadėtos „ten, už kampo“.  Kad svetainė būtų visiems prieinama, ji turi turėti vietą internete ir adresą.  Vietą, žinoma, joms suteikia serveriai. Tai tokie patys kompiuteriai, tik gerokai galingesni ir pritaikyti konkrečiam darbui tinkle. Serverių yra įvairių, bet į šią sritį nesigilinsiu. Užteks įsivaizduoti, kad vienas iš daugybės serverių turi diską, kuriame yra daugybė vietos interneto svetainėms. Ir gabalėlis šios vietos gali būti jūsų.

Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad „išsinuomoti serverį“, reiškia atsitempti į namus kažkokį baisų daiktą, kurį būtina pajungti prie aukštos įtampos linijos, ar panašiai.
Nieko panašaus. Tiesą sakant, jeigu jums pavyktų prisiartinti prie serverio bent per metrą, jus greičiausiai išvestų su antrankiais. Serveriai saugiai užrakinti, aprūpinti ventiliacija, energija, atsarginiais generatoriais ir dar kalnu visokių įmantrių daikčiukų, kurių taip paprastai niekas neduos neštis namo. Ne, serverių nuoma vyksta visiškai virtualiai – jūs perkate vietą serverio diske. Ir dažniausiai jums net neduoda adreso, kur tas daiktas iš tiesų stovi.

Kad šis stebuklas nutiktų (vieta būtų jūsų, ta prasme), reikia susisiekti su kompanija, kuri, liaudiškai tariant, „užsiiminėja hostingu“. Kalbant paprastai, ta kompanija turi serverį ir jame esančią informacijos talpyklą nuomoja visiems, kas netingi turėti interneto svetaines.
Tie serveriai veikia dieną ir naktį, aštuonias paras per savaitę, o išjungiami nepaprastai retai. Tai kompanijos klientams paprastai labai patinka, nes jie yra tikri, kad jų svetaines pamatys visi ir bet kuriuo metu.
Tačiau minėjau, kad svetainės dar turi ir adresus. Be adresų jos atrodytų nykiai. Maždaug taip: http: //85. 203. 18. 0
Kad svetainės neatrodytų nykiai, joms suteikia vardus. Vardai paprastai irgi yra nuomojami tam tikram laikui. Ir vardus saugo jau kiti serveriai, liaudiškai vadinami „DNS“. Paprastai tariant, jie savyje laiko milžiniškus sąrašus, kuriuose nurodyta, kuriai vietai koks vardas priklauso. Tačiau to praktiškai žinoti smulkiai irgi nebūtina. Paprastam mirtingajam tereikia žinoti, kad geri dėdės iš „hostingu užsiimančios kompanijos“ nuomoja ir vietą, ir adresą. Taigi, jų parduotuvėje galima nusipirkti beveik viską. Kartais – ir visiškai viską.
Viską viską? – paklausite.
Taigi, kad viską. Kainuos irgi kaip už viską – nuo 900 mažiausiai iki - ... (o čia, deja, ribų nėra).
Bet, tarkime, kad mes nesame tokie turtingi ir mums visiškai visko nereikia – mes galim ir patys kai ką. Tačiau reikia žinoti – kad ir kokie galingi būsime, be serverio ir adreso nė iš vietos. Taigi, paskaičiuokime.

Paprastai nuomojantis serverį susidursime su „paslaugų paketu“. Jį sudaro tokie pagrindiniai parametrai:
a) Serverio vietos dydis.
b) Mėnesinis duomenų pralaidumas.
c) Serveryje veikiančios paslaugos (apsauga, duomenų bazės, įrankiai darbui, statistika, asmeninis paštas t. t.)
d) Domenai ir subdomenai (kalba eina apie svetainės vardą ar vardus).

Paprastai tokių „paketų“ kaina svyruoja nuo 4-6 litų per mėnesį iki 25-70 Lt per mėnesį. Pastarieji variantai brangūs todėl, kad jie skirti ne mirtingiesiems, o visokiems UAB‘ams ir korporacijoms. Apie juos aš pagarbiai patylėsiu...
Paprastai vartotojui skirtas serveris vadinamas „virtualiu serveriu“. Jį ir tenka išsinuomoti. Taigi, šis malonumas, kartu su puslapio vardu gali kainuoti nuo 70 iki 110 Lt per metus. Turint normaliai apmokamą darbą ar turtingus tėvelius, tai nėra labai daug.
Taigi, sumokėjome geriems dėdėms, dabar jau galime pasirodyti, kokie esame „kieti“...


2. Puslapio dizainas

Ši vieta man pati linksmiausia ne todėl, kad dizainą yra šiaip smagu daryti. Smagu todėl, kad labai geram puslapiui dizainas... visiškai nereikalingas.
Daugelis, žinoma paprieštarautų. Ir jie iš dalies būtų teisūs. Dizainas, žiūrint iš vienos pusės, gali pats savaime sudaryti didžiąją pateikiamos informacijos dalį. Jeigu puslapis darytas savo rankomis, jis parodo jūsų vidinį pasaulį. Tačiau visgi nereikia pamiršti, kad nemaža informacijos dalis pateikiama tekstais.
Patys pirmieji puslapiai buvo sudaryti tik iš teksto ir visokių lentelių. Tiesą sakant, interneto kūrėjai visiškai neplanavo, kad pasaulinis tinklas bus pilnas nuotraukų, filmų, žaidimų ir šiaip visokio šlamšto. Pastaruosius dalykus sukūrėme mes, parazituojantys vartotojai. Kūrėjams beliko nukabinti nosis...
Tai kas gi yra tas dizainas ir kiek jis kainuoja?

Kalbant paprastai, dizainas yra projektas, nusakantis, kur ir kaip bus pateikiama informacija. Jis gali atrodyti kaip kelios pilkos lentelės, o gali būti ir labai prašmatnus meno kūrinys. Internetiniam dizainui labai didelių ribų nėra, kadangi interneto erdvė pati savaime yra beribė. Ją teoriškai riboja tik du skaičiai – jūsų kompiuterio monitoriaus aukštis ir plotis. Praktiškai viskas ribojama tik dėl patogumo. Nes svetainių kūrėjai žino – visi esame tinginiai ir bailiai. Išeiti už ekrano ribų labai baisu. Geriau, kad viskas būtų čia, vietoje. Juokauju...
Apie kainas sunku kažką pasakyti, kadangi šioje srityje visiška betvarkė. Gali būti, kad nieko neišmanantis apie dizainą programuotojas sutiks sukurti svetainę už kelis tūkstančius ir padarys tai labai blogai (žiūrint iš vaizdo pusės). Lygiai taip pat gali būti, kad kuri nors garsi dizaino kompanija nupieš jums juodą stilingą kvadratą be komentarų ir paprašys už jį dar daugiau.
Kodėl daugiau? Todėl, kad po kvadratu jie paliks savo parašą. O jie gi garsūs, plyn!..
Taipogi gali būti, kad kažkas padarys gerą dizainą visai už dyką. Tai ir sakau – visiška betvarkė. Dizaino pirkimas dažnai tampa loterija.  Dabartinėje rinkoje egzistuojančios kainos svyruoja nuo 400 iki 2000 ir daugiau.
Taigi, išmokite piešti.
Jeigu ne Photoshop‘u, tai bent flomasteriu. Galų  gale svarbu tik tiek, kad jūsų puslapyje viskas būtų tvarkinga, įžiūrima ir įskaitoma. Jeigu informacija tame puslapyje bus verta aukso, niekas į dizainą ir nežiūrės.

3. Puslapis
Kas sudaro interneto puslapį?

Jo pagrindas  - HTML kodas. Jis nurodo jūsų naršyklei, KAIP viską atvaizduoti. Netgi puslapio dizainas (kad ir koks prašmatnus bebūtų) slepiasi HTML kodo eilutėse.  HTML kodas laikomas atskiruose failuose, sujungtuose tarpusavyje nuorodomis.
Kai jūs interneto naršyklėje spausdinate adresą, internete „nuskrieja“ šaukinys, iškviečiantis pagrindinį norimo puslapio dokumentą. Paprastai jis vadinamas karališku vardu „INDEX“. Kiekviena interneto svetainė turi savo INDEX‘ą. O jau kiti tos pačios svetainės puslapiai gali vadinti kaip tik nori – Jonais, Petrais, netgi Marytėmis. Esmė ta, kad puslapiai ramiai miega daugybėje dokumentų.

Seniau, norint sukurti puslapį, tereikėjo žinoti HTML kodą, dar šiek tiek tokio įmantraus „CSS“. Palyginti su tuo, kas dedasi dabar, tai labai mažai. Kiekvienas gali palyginti greitai išmokti HTML, nes tai gana paprasta programavimo kalba.
Tačiau, kaip minėjau, žmonės yra tinginiai.
Norint atnaujinti HTML pagrindu sukurtą puslapį, reikia atlikti nemažai darbų:

a) paruošti naują informaciją
b) paversti ją internetui suvokiamu dokumentu
c) įkelti į serverį
d) sujungti nuorodomis su anksčiau buvusiais puslapiais.

Dabar gi viskas supaprastėjo iki tokių punktų:

a) paruošti naują informaciją
b) Prisijungti prie administratorinio puslapio
c) Įkelti informaciją
d) Išgerti šampano

Ir ten, ir ten keturi punktai, bet pastarasis variantas... hm, man bent jau mielesnis.
Kad pasidaryti antrą variantą, HTML nebeužtenka. Pažiūrėkite, kiek baisių žodžių reikia žinoti, norint išgauti padorų antrą variantą – HTML, PHP, JavaScript, CGI, PERL, FLASH, SQL...
Na gerai, pajuokavau. Užtenka HTML, PHP, SQL ir JavaScript pagrindų.

PHP, SQL  ir JavaScript yra taip pat programavimo kalbos, tačiau, skirtingai nei HTML, jų darbo rezultatų niekada nesimato ekrane. Šios trys yra skirtos pačiam serveriui ir čia aš tikrai nepasakosiu, kuo jos tokios ypatingos. Užteks paminėti, kad jos padeda dirbti su informacija žymiai patogiau ir greičiau. Deja, jas išmokti jau ne taip paprasta. Nors kaip kam. Gal kažkam pavyks ir per naktį, tai va to ir palinkėsiu.

Kad suprasti šio programinio balagano kainą, jus reikia supažindinti su asmeniu, kuris visu tuo užsiima – programuotoju.

Programuotojas sudarytas iš mėsos ir kaulų. Turi vieną galvą, dvi rankas, torsą, kuriame yra širdis, skrandis ir kepenys. Praktiškai to ir užtenka, kad jis galėtų sėdėti prie kompiuterio ir rašyti jums svetainės kodą. Šiam programuotojui kartais reikia pavalgyti (iš čia ir poreikis pinigams) bei išgerti (dar daugiau pinigų), o jo kaina labai įvairi.
Yra programuotojų, kurie nereiklūs maistui  (juos maitina radiacija iš senovinio monitoriaus).
Yra programuotojų, kurie buriasi į firmas. Tokių kainos labai aukštos ir be 1500 litų jie net nežiūrės į jus.
Yra studentų, kurie kartais sugeba daugiau nei būrys patyrusių programuotojų, bet jis savęs pernelyg nevertina, tad kainos būna žemos (iki 900 ir mažiau).
Yra programuojančių už dyką, vien todėl, kad jiems tai – aukščiausia palaimos forma. Bet tokių aš nepažįstu.

Apibendrindamas pasakysiu, kad šioje srityje - kaip su dizainu – nėra jokių regimų ribų. Kaina gali būti juokingai maža ar nejuokingai didelė. Kainos gali ir visai nebūti, jeigu dirbate pats. Tokiu atveju suvartosite gausybę laiko mokymuisi. Metus mažiausiai.
Atskleisiu paslaptį – programuotojas didžiausią užsiprašytų pinigų dalį pasiima vien už tai, kad jis žino tai, ko nežinote jūs.
Kaip manote, kiek puslapių programinio kodo reikia, kad pradėtų veikti svetainės svečių knyga?
Vieno.  Jeigu tiksliau – kelių eilučių. Jas galima parašyti per 3-5 minutes. O dar geriau – nukopijuoti iš savo senesnio darbo.
Kai kurie už tai paprašo 800 litų. Gražiausia tai, kad juos ir gauna.
Pavydite? Tada išmokite tai, ką moka jie. Pamatysite, ar labai lengva.


4. Puslapio lankomumas ir apskaita

Puslapiai būna trijų rūšių – pastebimi, nematomi ir neprieinami. Pirmieji yra populiarūs, antrieji – neįdomūs ar netyčia užsislaptinę. Tretieji – tyčia atsiriboję nuo visų ir prieinami tik VIP. Su leidimais.
Žinoma, kad visi nori būti matomi (ir kuo daugiau). Visi nori, kad kiekvienas jį girtų ir sakytų, koks yra gražus, protingas ir taip toliau.
Tam reikia reklamos. Joks puslapis nebus lankomas be reklamos.  Šiais laikais visos smulkmenos svarbios ir atitinkamai kainuoja. Apie reklamą jau rašiau anksčiau – kokia ji būna ir kaip veikia. Pasikartodamas pasakysiu, kad galima tinginiauti ir mokėti pinigus, kad tave reklamuotų kiti, o galima nieko nemokėti ir užsiimti aktyvia savireklama.

Pati pirmiausia puslapio reklama yra paslėpta jo paties kode. Tai „raktažodžiai“. Kalbant paprastai – toks nelabai sudėtingas tekstas, kuris padeda interneto paieškos gigantams aptikti puslapį ir jį priglausti savo sąrašuose, kad informacijos beieškantys jį apskritai surastų.
Deja, labai daug pradedančiųjų nenaudoja raktažodžių.
Kitas legalus metodas – nusipirkti reklamą kokioje nors žinomoje svetainėje. Kainuos daug, efektas bus gana abejotinas, bet svetainę neabejotinai kažkas pastebės. Tačiau tai kraštutinė priemonė.
Vienas iš akiplėšiškų būdų pranešti apie savo svetainę pasauliui – „perbėgti“ per interneto forumus ir prirašyti reklamų apie save. Pikti dėdės adminai ant jūsų greičiausiai supyks ir nebeįleis į forumą antrą kartą, na bet forumų yra daugybė.
Dar galima prisirinkti elektroninio pašto adresų ir pasiųsti laišką, kurio turinys būtų maždaug toks: „Padėkite mažam mirštančiam vaikui! Persiųskite šį laišką dar 10 savo draugų ir padidinkite jo moralinę tikimybę išgyventi! “
Šis būdas ypač bjaurus, bet koks gi jo tikslas?
Kai siunčiate laišką daugybei vartotojų, nepamirškite palikti ir savo adreso tarp tų daugybės draugų adresų. Pamatysite, kad geri žmonės (o jų neabejotinai yra), persiųsdami laišką 10 savo draugų, esamų adresatų skaičių kaskart didina 10 vienetų, atsiųsdami visus variantus jums. Po kelių dienų turėsite per šimtą naujų adresų, kuriais bus galima išsiųsti naują pranešimą – kad jau veikia jūsų svetainė! Valiooooo! (Juokauju)

Šioje vietoje reikėtų priminti, kad lygiai tokiu pačiu metodu adresų žvejybai naudojasi visi, kas užsiima šiukšlių siuntinėjimu. Ir jeigu jūs labai geras žmogus, norintis padėti mirštančiam vaikui, tai nusiteikite, kad po panašaus laiško persiuntimo sulauksite pasiūlymo pasididinti kai kurias kūno dalis. Ir dar daugiau panašių. Sveiki atvykę į sužvejotųjų gretas. Draugai jums tikrai padėkos... (o čia jau visai nejuokinga).

Bet grįžkime prie legalių metodų.
Svetainės dažnai turi lankomumo skaitliukus. Ateina smalsus dėdė į svetainę – ir apačioje užsidega vienetukas. Jis suskaičiuotas.
Kam to reikia?
Praktiškai to nereikia niekam, bet kai kurie serga didybės manija ir visada nori žinoti, kiek didelis jo ego. Tai štai – tą ego ir nusako lankomumą parodantys kaičiai. Kai kurių interneto portalų ego ypač didelis. Po kelis tūkstančius per dieną.
Skaitliukai skirstomi į dvi rūšis – vietinius ir nuotolinius. Vietinius jūs privalote susiprogramuoti patys ir laikyti tame pačiame serveryje, kur „tupi“ puslapis.
O galima to nedaryti ir naudoti nuotolinius skaitliukus. Juos siūlo įvairios svetainės, užsiimančios lankomumo apskaita. Jų yra daugybė, skiriasi ir jų galimybės. Jas naudoti kiek paprasčiau, nei programuoti lankomumo programas pačiam. Tiesiog užsiregistruojate, gaunate kelias JAVA kodo eilutes, kurias įkeliate į savo puslapių kodą. Viskas.
Antrasis variantas dažnai duoda dvigubą naudą – gaunate ne tik skaitliuką, bet ir nemokamą reklamą. Nedidelę, žinoma, bet...
Kaip ir programavimo atveju, tiek ir reklamavimosi srityje reikia žinoti bent pagrindus iš HTML ir JAVA, jeigu viską darote patys.

5. Apie tai, kas buvo pamiršta

Apibendrinkime. Štai, norime sukurti savo svetainę ir mums reikia pradėti nuo pradžių, nuosekliai.
Šioje vietoje reikėtų prisiminti vieną svarbų dalyką – svetainės tikslą.
Labai dažnai noras sukurti svetainę ateina labai impulsyviai. Kartais – besimokant programuoti. Aš pats pradėjau ne nuo idėjos, o nuo puslapio. Todėl mano pirmas darbas buvo  apie nieką. Savaime aišku, sužavėtų neatsirado, o „ego“ amžinai buvo mažas.
Kad to nenutiktų ir jums, visuomet prisėskite, nusiraminkite ir pagalvokite – o apie ką bus svetainė? Šis klausimas turi vieną minusą – atsakymo niekur nenusipirksi. Nors šiais laikais viskas įmanoma. Galite nueiti į firmą, generuojančią verslo idėjas ir jie jums už kelis tūkstančius pasakys – „kurk svetainę apie lėktuvus! ”. Jūs apsidžiaugsite, sumokėsite pinigus ir tik išėjęs susivoksite – apie lėktuvus, deja, nieko neišmanote... Ką daryti?
Tai va, jeigu kyla panašūs klausimai, svetainės geriau net nekurti. Sutaupysite mažiausiai 100 Lt per metus ir daugybę valandų, kurias būtų galima skirti, pavyzdžiui, jogai.

Tačiau tarkime, kad idėją jau turime. Tad mums belieka:

1. Susirasti  firmą, nuomojančią serverius. Išsinuomoti vietos ir adresą.
2. Pasigaminti puslapio dizainą ir paversti jį HTML kodu.
3. Jeigu reikia (šiais laikais dažniausiai reikia), susiprogramuoti puslapio administratorių.
4. Puslapį įkrauti į išsinuomotą serverį
5. Prijungti lankomumo apskaitą
6. Parašyti laišką draugams apie sergantį berniuką. O jeigu nenorite į kalėjimą – perbėgti per forumus ir įžūliai paerzinti adminus.

Pati svarbiausia dalis – laiku atnaujinti informaciją. Niekas taip nekenkia svetainei, kaip pašvinkęs nuo laiko tekstas. Lankytojai, apsiuostę švinkalų, ilgai nebenori grįžti. Nebūkime pašvinkę.

Geros dienos.