Kunas kunui. I dalis

Pirštai lėtai perbraukia plaukus, paliečia kaklą, jučiu, kaip kūnas kiek suvirpa, tačiau nebėga, priešingai, jame gimsta ugnis, kuri lūpomis sugrįžta ant mano kūno. pirštai slysta žemys kalnais ir duburiais, kol palaidinė krenta žemyn atverdama kelią į kalnus. jie pūpso laukdami užkariavimo. liežuvio galiukas palyka į jų viršukalnę ir slysta duburiu svaigindamas išsiveržiančios lavos ugnimi. rankos nuslysta kūnu žemyn, vėl kyla kalvomis ir duburiais, spusteli tvirčiaus jautriausias kūno vietas. lūpos paliečia kaklą...