Tikrasis pasaulio suvokimas

Visi mes miegame. Mums tik atrodo kad esame realiame pasaulyje, bet iš tiesų – mes sapne. Tačiau kas šitaip gali teigti? Tiktai tas, kuris gali stebėti mūsų „hipnozę“ iš šalies.
Ką reiškia - sapne? Ar tai reiškia, kad aš egzistuoju kažkokiuose savo pojūčiuose, kurie vaizduoja man realybę? Ar visiems mums ji reiškiasi vienodai?
Taip, nes mūsų pojūčiai yra tapatūs. Ir būtent todėl, kad mūsų pojūčių sandara yra tokia pati, mes savo akiratyje matome vienas kitą normaliai egzistuojančius, gyvenančius, besivystančius.
Viskas, ką mes fokusuojame mūsų pasaulio srityje, tai viso labo mūsų sąmonėje esantis atvaizdas. Ar tai egzistuoja iš tiesų? Kieno atžvilgiu tai egzistuoja arba ne? Tai yra pirmaeilis klausimas. Jeigu žmogaus atžvilgiu, tai galime teigti: taip, jo, stebėtojo atžvilgiu - reiškiasi būtent tokia realybė. Tačiau kitose koordinatėse jis stebės kitą realybę.
Yra daugybė matavimų, visatų, kur mes egzistuojame skirtingose būsenose. Gali būti, kad ten egzistuoja laikas arba ne, arba tai peržengia laiko ribas – nepaklūsta laikui. Dar kitos būsenos gali nepaklusti judėjimo dėsniams. Ten visiškai kiti egzistencijos matavimai – nei laiko, nei vietos, nei judėjimo, nėra viršaus ir apačios ar kitų parametrų, ribojančių mūsų „Aš“, mūsų egzistencijos suvokimą. Ten viskas gali būti kitaip, bet mes to nežinome. Žmonės, kurie šiame gyvenime aiškiai suvokia kitą matavimą ir jį aprašo, sako, kad būtent į jį mes turime suvokti, kad mūsų laukia visiškai kita egzistencija – tarytum kitoje žvaigždėje, kurią mes privalome pasiekti.
Čia kyla klausimas – o ar ta egzistencija nėra iliuzija? Taip, šiandien mūsų atžvilgiu iliuzija, nes mes ja netikime, o todėl ir nejaučiame, nesuvokiame, nekontaktuojame su ja, nors ji ir slypi mūsų viduje. O pasiekusieji tą būseną, tą kitą egzistenciją – jau iš tos būsenos pozicijų sako, kad mūsų būsena - absoliuti iliuzija, tarytum sapnas.
O kiek gi tų kitų būsenų yra, arba - gali būti? Lygiai tiek, kiek suvokiantys jų suvokia, nes apie tas, kurios yra nesuvoktos, mums niekas nieko negali pasakyti. Nesgi žmogus suvokia tiktai savimi, savo pažinimo instrumentais, savaisiais pojūčiais. Jeigu jis įgytų dar kokius nors kitus jutiklius, tai galėtų mums papasakoti ką nors naujo, o jeigu ne, tai ne.
Be to, šis suvokimas yra visiškai tikslus, mokslinis, aprašomas grafiškai, formulėmis, kurį galima perteikti taip, kad ir kiti galėtų atlikę tuos pačius veiksmus judėti to kito pasaulio link, stebėti realybę iš jo pozicijų, aprašyti savo įspūdžius, palyginti savo tyrimo rezultatus. Kaip ir įprastame mūsų pasaulio moksle: mokslininkai tarpusavyje bendrauja vystydami savo tyrimus, tikslindami jų rezultatus. Tačiau, nors ir suvokimo metodika yra universali, kiekvieno atskiro stebėtojo asmeninis patyrimas yra labai subjektyvus, ir jie įspėja apie tai.
Ir taip pat, kaip mūsų pasaulio mokslai, tiriantys mūsų iliuziją ar tikrovę, arba tikrovės iliuziją (nesvarbu kaip pavadinti), taip ir čia, žmogus kitą matavimą tiria irgi tik stebėtojo atžvilgiu, ir niekaip kitaip, ir pabrėžia tai. Yra toks pasakymas: „Teisėjas gali remtis tiktai tuo, ką mato jo akys“, kuris reiškia – „ Žmogui realu yra tiktai tai, ką jis suvokia savais norais, savo instrumentais“.
Ir ta jų suvokiama realybė yra bendra ir prieinama absoliučiai visiems. Lygiai taip, kaip ir mūsų pasaulyje mes turime bendrus įspūdžius, nors ir kiekvienas juos išgyvename šiek tiek savaip, tačiau bendrumas išlieka - taip ir aukštesniuose suvokimuose. Norint šią realybę suvokti pačiam - reikalingas tam tikro dydžio ir kokybės noras. O tokio noro išvystymui savyje egzistuoja tam tikra per amžius tobulinta metodika.
Netgi ir mokslo pasaulis šiandien jau pradeda aiškiai suprasti, kad mūsų pasaulis - iliuzija. Ką reiškia iliuzija? Visiškai priklausantis tiktai nuo mūsų jutimo organų ir nuo jų veikimo dažnio, veikimo būdo. Todėl ir sakoma „iliuzija“. Tačiau tai ne iliuzija, tai absoliučiai subjektyvi realybė, kurią aš pats sau reiškiu savyje. Jeigu aš turėčiau kitokias akis, kitokias ausis, kitokius lytėjimo jutiklius, tai aš galėčiau pasaulį jausti visiškai kitaip: daiktas, kuris man dabar atrodo kietas, galėtų būti kiauras - dujinės būsenos. Jei mūsų pasaulį matyčiau ir su juo sąveikaučiau taip, kaip kokie nors neutronai ar kitos dalelės, galinčios visur pasiskverbti, jeigu jausčiau, kad galiu skverbtis, matyti, eiti tarytum kiaurai per šią materiją, tai, savaime suprantama, viso šio pasaulio pajutimas man būtų kitoks.
Ar tai reiškia, kad aš tiesiog nematyčiau, pavyzdžiui, stalo, ar kitų daiktų? Taip, žinoma, man jie būtų kiauri. O kodėl gi ne? Mano dabartiniuose pojūčiuose ši kažkokių tai elementų kombinacija pasireiškia kaip kieta materija, o iš tiesų mūsų pasaulyje yra ir kitos būsenos, kurioms šis kietumas – ne kliūtis. Aš jaučiu kliūtį dėl tam tikro spaudimo. Tai ir yra lytėjimo pojūtis – objektas spaudžia mane atvirkštine jėga, o aš savo reakcijomis atkuriu jį savo pojūčiuose: kas jis, koks jis, iš ko jis.
Vadinasi, mano suvokimo subjektyvumą lemia tai, kad šią informaciją priimu aš. O ar kitas galėtų priimti ją kitaip? Ir kitas ją priimtų taip pat, nes mūsų pojūčiai yra tapatūs, mūsų jutimo organai yra sudaryti taip pat.
Na, jeigu jau taip, tai visa tai objektyvu! Kam objektyvu? Kieno atžvilgiu? Mūsų pasaulyje gyvenančio žmogaus atžvilgiu. Šis pasaulis žmogaus viduje turi štai tokią išraišką. O ar jis egzistuoja išorėje, aš nežinau. Aš girdžiu kažkokius tai garsus, matau kažkokius tai pavidalus, kurie formuojasi mano viduje, o ne išorėje. Aš, tarkime, matau kokį nors stalą, ar taurę. Ar jie egzistuoja iš tiesų – mano išorėje? Aš nežinau ir todėl negaliu taip sakyti. Aš tik galiu teigti: manyje fokusuojasi pavidalai, kurie man atrodo esantys išorėje. Štai kokia nors taurė, pavyzdžiui, - ar ji turi tokią formą už mano jutimo organų ribų? Ne, ji tokios formos neturi, ji man tokia tik atrodo. O kokia ji yra iš tiesų? O šito aš negaliu pasakyti, kokia ji yra iš tiesų – ji tokia yra tiktai stebėtojo atžvilgiu.
Yra keturi tikrovės suvokimo požiūriai. Niutono požiūriui būdinga tai, kad mus supantis išorinis pasaulis – yra toks, kokį mes jį jaučiame.
Egzistuoja H. Everett (amerikiečių fizikas, pirmasis kvantinėje mechanikoje [2] pasiūlęs daugybės pasaulių interpretaciją [1]) išvystytas požiūris, kuris teigia, kad pasaulis yra toks, koks jis mums atrodo, tačiau jis dar priklauso ir nuo to, kokius savo trikdžius mes į jį transliuojame. Vadinasi, pasaulis yra kažkokia tai tarpinė sritis tarp stebėtojo ir to vaizdo, kurį jis stebi. Aš tam tikru būdu kontaktuoju su pasauliu, o mūsų bendros savybės, kažkokie tai bendri sąlyčio taškai su juo formuoja man vaizdą. Tai reiškia, kad man pasireiškiantis pasaulio vaizdas priklauso nuo mano savybių.
Kodėl taip yra? Todėl, kad netgi mūsų kasdienybėje aš į vienus reiškinius atkreipiu dėmesį, o į kitus – ne. Aš kažką tai suvokiu, bet staiga tai išgaruoja iš mano sąmonės. Tai reiškia, kad yra dalykų į kuriuos aš nekreipiu dėmesio arba atvirkščiai – koncentruoju savo dėmesį ties jais. Aš su objektais kontaktuoju stipriau arba silpniau ir nuo to priklauso jų raiška man. Tai reiškia, kad aš suvokiu ne visą pasaulio vaizdą, kuris mane supa. Gali būti, kad jame yra dar daug objektų, tačiau aš jų nefiksuoju.
Yra dar vienas, jau artimesnis tiesai požiūris, kuris teigia, kad mes iš viso nieko nesuvokiame iš to, kas yra mūsų išorėje.
Galima taip pasakyti: mūsų išorėje yra kažkoks tai šaltinis. Štai aš pabeldžiau į stalą – išgirstate garsą. Vadinasi, yra atliktas kažkoks tai veiksmas, kuris generavo tam tikrą bangą. Ši banga pasiekė mūsų ausį, paveikė ausies būgnelį, perėjo per visas sistemas – elektrines, chemines, atsispindėjo mūsų smegenyse, kurios sugretino ją su jau turimais duomenimis, nustatė, kad tai garsas, ir apie visa tai informavo mus.
Ką bendro turi išorinis garsas su tuo, ką jūs pajutote savyje? Įvyko įvairios galimos reakcijos: šios bangos sukeltas mechaninis spaudimas, vėliau įvairios cheminės reakcijos, informacijos palyginimas su jau turimais įvairiais atminties įrašais, ir taip toliau. Ką tai turi bendro su tuo, kas įvyko išorėje? Beveik nieko. Tiktai kažkokią tai sąsają.
O aukštesnę realybę suvokiantys žmonės teigia, kad ir šios sąsajos visai nėra, ir jokių išorinių reiškinių nėra – viskas egzistuoja tiktai žmogaus viduje. O mūsų išorėje nieko nėra. Yra pastovi jėga, kurios viduje esame mes, ir šios pastovios jėgos, absoliučios konstantos atžvilgiu mumyse vyksta visi įmanomi vidiniai reiškiniai, ir ši tam tikro lygio, kokybės, intensyvumo, įtampos, stiprio, etc. sąveika su šia pastovia jėga kuria mumyse visus įmanomus pojūčius.
Tai reiškia, kad aš suvokiu ir jaučiu tiktai savo vidinius pasikeitimus, savo vidinį vystymąsi šios pastovios išorinės jėgos atžvilgiu. Ir štai šie mano vidiniai pasikeitimai ir sudaro mano pasaulio vaizdą. Be to, tai suvokiantys visa tai aprašo moksliškai, grafiškai, kviesdami visus žengti į šią realybę. Ir kai žmogus pradeda tai studijuoti, patirti savimi, generuoti šias būsenas, tai ir pats pradeda matyti, kad iš tiesų taip yra.
Vadinasi, žmogus viso savo gyvenimo bėgyje, manydamas, kad studijuoja išorinį pasaulį, iš tiesų studijuoja tiktai save? Tikrai taip! Mes studijuojame tiktai save. Apskritai – visas gyvenimas tai tik savęs suvokimo aktas.