O buvo taip...

Sėdžiu ant stogo raukšlėto,
Žiūriu aš į rašalo dangų,
Kurį ima traukti pelėsis –
Tai debesys blaškos it bangos.

Žiūriu aš į purviną medį –
Jį teršia mašinos ir šunys,
Ir, rodos, jo šakos iš ledo,
O lapai jas dengia it pusnys.

Toliau skruzdėlynas nublukęs...
O ne, tai tik žmonės likimo.
Jie eina, vėl bėga suplukę,
O kurgi nubėgs, rodos, žino.

Už miesto – dar jaunas upelis,
Toks melsvas it vena po oda,
Šleivoja kaip senas senelis
Ir teka, kur vėjas parodo.



Tik šliūžt aš nuo stogo kerpėto
Išsitiesiau ant žolės tako.
Man purvinas medis – pavėsis,
Upelis nupraus mano kaktą.