Vakaro esė apie KAŽKĄ... turbūt gyvenimą?

Vakaro esė apie Kažką... turbūt gyvenimą?

Kas gali suprasti žmogų, jei pats juo būdamas savęs nesuvoki, neįžvelgi visų gyvenimo peripetijų bei subtilybių, o gal per mažai stengiesi.?? Tačiau ko vertos pastangos, jei pats net žinodamas, ko nori, nežinai ar tai niekam nepakenks, ar tai nebus blogiausias varinatas iš blogiausių. Kartais įdomu ar visuomet tose pačiose situacijose pasielgtum taip pat, jei kas leistų perrašyti gyvenimo scenarijų (spėju, kad daugkas esate apie tai pamąstęs.. ir giliai atsidusęs, iškvėpęs didelį CO2 kiekį, kuris, deja, nepalaiko gyvybės) tačiau nesuvoktum, kad tas įvykis kaip košmaras aplanko tave ne pirmą tavo mielos egzistencijos kartą. 
Tiesiog sunku apsakyti, kiek minčių prabėga mūsų neuronais, (Ačiū dievui, kad žmogus nėra pats atsakingas ir už savo organizmo veiklos koordinavimą, (ląstelių atnaujinimą, mitozę, hormonų reguliavimą), nes kitaip įsigalėtų betvarkė ne tik pasaulyje, bet ir paties individo vidus taptų „turtingas“ kaip Sachara, arba mielas, išpuoselėtas kaip artimiausias kiemo konteineris). Įsivaizduokite jei jums patiems tektų palaikyti homeostazę, patiems nuspręsti kada jums gresia perkaitimas, kada druskų koncentracija padidėjusi ar tai gliukozės kiekis sumažėjęs. Jei mes tik įsivaizduotume save besirūpinančiais ne tik savo kasdiene rutina, bet ir tuo nežmonišku darbu, kurį atlieka mūsų nusamdyta pagalbininkė – „smegeninė“... Nežinau ar kada išsimokėtumėme, ypač tokiais infliacijos laikais... Krachas absoliutus krachas grėstų mums be nemokamo aptarnavimo.... Džiaukitės, kad dar niekas nesumąstė apmokestinti tokio darbo. O gal  nedaug beliko laukti?
Įsivyravus absoliučiai žmogaus kontrolei bereikšmiais mūsų preferencijoms įtakos nebedarančiais kriterijais  taptų ir visos tos disciplinos, kuriomis yra perkraunamas mūsų kūno variklis. Tik nesupraskite manęs klaidingai, aš nesakau, kad tai yra blogai, kad protinis krūvis kenkia. Tik tiek, kad galėtų būti geriau.... Žymiai geriau......  Man įgriso besiskundžiantys dideliais krūviais mokiniai, kurių žinios su metais prastėja, nes jie puikiai sugeba įsigilinti į savo Teises... pamiršdami antrąją gyvenimo pusę – pareigas, bet kam jos jiems juk gyvenimą ant lėkštutės dovanoja darbuose užsikasę tėvai. Kurie užuot praleidę vieną brangią, svarbią valandą su savo atžalomis verčiau „kala“ pinigus (juk už pinigus vaikas galės nusipirkti draugus, užkamšyti meilės stygių) dirba „Sizifo darbą“, ir tiki jo pabaiga. O kas sakė, kad Optimistų nebūna?
Kaip kokiais labirintais klajoji ne tik po šį pasaulį, bet ir po virtualiąją erdvę, kuri labai meniškai, tobulu destruktyviu būdu tobulina žmogaus moralinį pasaulį, kuris veikiamas Č. Darvino aprašytos evoliucijos  panešės į JAV  pagalba pagražintą Nagasakį ar Hirosimą, nes juk išlieka tik patys stipriausi, labiausiai prisitaikę, gamtos dėsniai, modeliai, metodai pritaikomi visur. Darykit išvadas tie, kurių dar neištiko moralinis bankrotas, ar dar neverta pakeisti savo akcijų kitomis?