Sauja snaigių

Neišeik, mano drauge... Palauk -
Taip seniai mes kalbejome dviese.
Tu prisėsk ir pripilęs nelauk,
Tavo laikas ateis palengva,
Gaivus kaip vakaro rasa.

Netylėk, patylėsi tenai
Kur plasnoja balti angelai,
Isklausyk, paliko dienos atminty...

Neišblėsus diena priešaky
Tavo veidą nušvies,
Nebylios akys tave nakty palydės.

Baltas laukas kaip stalas
Prisėsti pakvies, tik nesėsk,
Nes akys kartais širdį apgauna.

Saują snaigių pasiimk su savim,
Jos neleis išbarstyti savęs savo rankom.
Ir parėjęs namo tu nelauk, kol namai apkabins
Tik apglėbki tvirtai, kad net snaigės iškristų.

Kol tavieji delnai tirpdo sniegą
Kaip gyvenimą visą,
Viskas laikina čia, viskas tirpsta
Kaip vanilės ledai, rankoje mažo vaiko.

Šokoladas trapus, greitai lydos deja,
Daug skaniau duona juoda,
Suraikyta žemdirbio rankom, sunešta po truputį
Is gimtųjų laukų, kaip medus.

Neišeik mano drauge... Palauk
Taip seniai mes kalbėjome dviese,
Tu prisėsk ir pripilęs nelauk -
Savo tiesą surasim visi.