Sudegintas blogis

Išplėšt iš žemės skausmo širdį,
Užtvindyt nevilties skysčiu,
Nelaimių adatom badyti,
Ir pakabint ant nuodėmių stulpų.

Leist skausmą kęst saulėtam karšty,
Išdžiūt mėnulio šviesoje,
Ant nuodėmių stulpų padegti,
O pelenus barstyti pragare.

Iš atminties visai ištrinti,
Pamiršti, lyg to nebūta niekada.
Lai dingsta tai, ko nebereikia.
Paskui save palyginti su šia dalia.

Tada nereiktų svetimo liesti
Ir neviltim žiūrėti į ateities vartus.
Net duonos kąsnį per pusę laužtai.
Suprastai, koks brangus žmogus.