Pasaka...

Kai siela verkia lyg vaikas, pasiklydęs tamsoje... Kai basos kojos brenda per sniegą ir nejaučia šalčio... Mergaitė su degtukais bando sušilti ir nebeaišku, ar šviesa žiba tamsoje, ar tamsa joje... Kai gyvenimas atrodo finito la comedia, nes danguje maldas priima autoatsakiklis, o mirties pranašų šauksmas lyg aidas vejasi tave... Nakties tamsoje kelią į šviesą, į ateitį skinasi dvi neaiškaus pavidalo būtybės... Bėga į svajonę, nešvaisto tuščiai žodžių, nesidairo į šalis ir kartais nemato to, kas akivaizdu... Vėjas, greitis, polėkis ir 260 km/h, kai gyvenimas sukasi lyg ruletė-dar mažai... Tuo metu aušta mėtų arbata, pievoje žaidzia muminukai, vakaruose saulę keičia mėnulis, o visai šalia girdėti paskutiniai gitaros akordai... Muzika sielai... Paskutinis romansas iš jo lūpų... Ir jos pasaka pries miega...