Narcizo naktis arba lengvai

„Tyliai“-pasakė jis. Dabar nieko blogiau už tylą su juo būti negali. Tą naktį visa paslaptis, kuri leido mums vienas kitu žavėtis, o kartu pagarbiai bijoti, išnyko. Dektuko šviesa išnyksta švelniai krestelėjus  ranką. Čia, šiame kambaryje, net tiek nereikėjo. Viskas buvo nepaprastai lengva: veiksmai, padaryti tą naktį, lengvi kaip byrantys laumžirgio sparnai, žodžiai, pasakyti  paskubomis, nervingai prikandant lūpą, ir net tie, kurių pritrūko, visi, buvo lengvi kaip kūdikio ašaros. Lengva buvo sėdėti, nuleidus nutirpusias kojas nuo palangės ir taip žvejoti lietaus lašus, leisti juos viena po kito varvėti į apačioje telkšančią balą. Lengva buvo rūkyti, jaučiant jo žvilgsnį, parimusį į mano pečius. Lengva buvo jausti vėją įsivėlusį mano infantiliai pūstoje ir taškuotoje suknutėje, kuriai po šios nakties jaučiausi prasikaltus, juk ji buvo mano mergaitiškumo simbolis. Lengva ir net kvaila buvo tai, ką  mes vienas kitam pažadėjom: niekada gyvenime nekalbėti apie meilę... gyvenime. Lengva buvo nulipti nuo palangės, prieiti ir ištirpti jam po kojom, ištirpti kaip tą nepaprastai karštą vasaros dieną ištirpo ledai su romu, kuriais jis ištepė man nosį. Lengva buvo atsiminti viską, ką krentant rudens paliestiems lapams parke, žadėjau pamiršti.
Horoskopas išbūrė idealų vyrą. Velniop tai, juk aš netikiu horoskopais. Negi už jį dėkosiu žvaigždžų išsidėstymui ir Neptūnui. Ne. Jis buvo mano, jau nuo pirmos akimirkos šioj žemėj. Jis buvo mano. Neturėjo motinos, nes gimė man. Aš užsiauginau jį sau.
Taip, buvo lengva. tam kambaryje, tarp sustingusių daiktų šešėlių, buvo lengva suprasti, kuo ši naktis ypatinga, kuo ji kitokia. Išgirdau juoką: pats gyvenimas visais plaučiais kvatojosi iš manęs.
Aš įsimylėjau. Visa savo esybe pamilau save. Ne tą žmogų, sėdintį ramiai, lyg panirusį į bekraštį miegą, ir iš ten žvelgiantį į mane. Ne tą išvaizdų vyruką, o SAVE.
Paskutiniai nakties praeiviai tirpsta į šaligatvį. Suoliukas su metaline atkelte ant kurio lydosi mūsų laikas ir aš, kamuojama Narcizo kančių, vėl prie lango... be savo suknelės... Ką dabar daryti? Gal nusipirkti šunį ir auštant vesti jį į parką? Gal toliau stovėti, įrėmus kaktą į lango staktą? Vėl pamilti būtų bergždžias noras.
Mylėti savęs aš negaliu. Negaliu, nes nepažįstu ir dėl to klaikiai bijau... bijau savęs. O jis, tas vyrukas, buvo mano kūrinys ir, kaip bebūtų gaila, vykęs, netgi vertas muziejaus. Visi jo švelnūs, romantiški poelgiai buvo mano skatinami. Mintys mano seniai pagalvotos. Aš jį išmokiau būti ypatingu. Kiti žmonės to nematė. Aš viena įžvelgiau savo kūrinio esmę. AŠ VIENA. Visą gyvenimą tik aš aš aš ir aš. Kiti man neegzistavo. Taip ir išmoksti būti vienas. Vienatvė kelia priklausomybę. Tokią pat turiu rūkymui ir šokoladui. Bėda, kad visos mano priklausomybės man patinka.
Taigi visa paslaptis išnyko. Tas vyras, kurį aš mylėjau, tėra TIK paprastas žmogus ir dar kiaurai persisunkęs manęs. Manau jis net kvepia taip kaip aš: šokoladu, cigaretėm ir vienatve, o vienatvė, savo ruožtu, kvepia labai skirtingai: kartais tai brangūs kvepalai, kartais aštrūs rytietiški prieskoniai arba liūdnom, lietingom dienom ji kvepia eukaliptu.
Jis tik žmogus. Prižadėjau niekada nesakyti tik.
            Ne deimantas... tik akmuo...
                                      ir tai tiesa, tąnakt tikėjau tuo kaip vienintele tiesa.
Nenorėjau nieko sakyti. Stovėjau prie durų, susirinkusi visus savo daiktus ir kambaryje palikus tik menką savo šešėlį... nieko neišskirtinį. Tą akimirką maniau, jog tokį gali palikti kiekviena moteris. Manęs tai nedžiugino.
„Tyliai“- pasakiau aš ir išėjau auštant išvesti jausmus pasivaikščioti po parką, juk šuns dar neturėjau.