Žemė ironiškai...

Stiklo dangus žiba,
Apgirtusios žvaigždės siūbuoja.
Nieko čia gražaus!
Iš tvenkinio metanas veržias
Tyliai...
Ir varlės karvėmis užbaubs.
Dumbliniai kilimai prie kranto;
Įkritęs išsižiojęs batas.

Graži gamta – nors žvelk į dangų!
Ir ten jau nieko nebematom...
Tik dūmų siūlai nespalvoti
Ir saulė, apipilta paplavom...
Na ir kas?
Jau viskas apmąstyta (kam mums galvoti?)
Vienos galvos penkioms galvoms!..