Bitės, kova dėl išlikimo

Tolima ateitis.

- Pone, Bitine, mes negalim leisti Bitei Motinėlei pasitraukti iš posto ankščiau laiko. Tai prieštarautų visiems mūsų įstatymams.
- Ministre, Bitinauskai, visi Bityjos gyventojai žino, kad Bitė Motinėlė yra viena mylimiausių ir geriausių visų laikų valdovių, tačiau kiekvienas turim kažkada trauktis, ir Bitė Motinėlė yra sakiusi kad nenori vadovauti iki gyvos galvos, ji nori pasidžiaugti asmeniniu gyvenimu. Ir mes privalome vykdyti jos įsakymus, - pagaliau baigė Bitinas.
- Bet, tai dar labiau padėtu mūsų priešams mus užvaldyti, Valdovė gerai su jais tvarkosi ir žino juos kaip nuluptus. Tik jos dėka mes dar esame laisvi. Todėl labai prieštarauju jos atsistatydinimu. Bitė Motinėlė privalo pabaigti jos pradėtą pareigą, - vos nerėkė ministras.
Staiga ant ministro sienos atsirado televizorius. Bitinas ir Bitinauskas greitai į ją atsisuko. Suprato kad tai žinia iš Bitės Motinėles. Televizorius įsijungė ir išlindo sena geltona galva. Ji nusišypsojo ir pamojavo.
- Sveiki pone, Bitine ir ministre. Žinau dėl ko jūs susirinkot. Aš galiu iš karto pasakyti kad tikrai traukiuos iš posto, - šiltai tarė Bitė Motinėlė.
- Bet Valdove, jūs negalite juk Širšės... – nebaigė Bitinas.
- Užteks spyriotis, - pertraukė Motinėlė.
- Viskas seniai aišku. Tikiu kad Ministras perims mano sostą ir puikiai tvarkysis su širšėmis, - pasakė Bitė Motinėlė.
Ministras nuraudo.
Bitės kitaip rausdavo nei žmonės. Jų geltoni galvos plaukučiai tapdavo melsvi. Iš tikrųjų tai reikėtų vadinti nemelsvumu bet, bitės nuo senų laikų jau buvo pripratusios sakyti kad jos „nurausta“.
Ponas Bitinas sėdėjo susiraukęs, ir kažką tyliai sau niurnėjo. Bitė Motinėlė dingo iš ekrano. Ministras buvo išsišiepęs.
- Bitine, ar girdėjot? Aš busiu Bitė Motinėlė, - tarė jis kaip apspangęs.
- Aha, jei jūs norite pasikeisti lytį būtinai nuvesiu jus pas gerą daktarą, - ironiškai nulemeno Bitinas.
- Prašau šitaip nekalbėti. Na jei taip tada aš būsiu Bitinauskas Tėvelis, - išdidžiai vėl tarė ministras

Tuo metu Širšių būstinėje
- Bitės keičia Motinėlę, tai pats geriausias būdas juos užvaldyti, iš patikimų šaltinių sužinojome kad naujos  Motinėlės inauguracija bus kitą savaitę. Naujausių žinių laukite 6 valandą. O dabar mūsų žiniose reportažas ir Širšių dviračių lenktynių... – kalbėjo televizorius
- Oho, nejaugi mes pagaliau užvaldysime ir Bityjos pasaulį? – tai išgirdęs pasakė vienas širšinas.
- Taip, generole, mūsų strategai jau planuoja skrydį į bičių būstinę. Kaip gausime naujausią informaciją būtinai jums pranešime.
- Gerai, seržante,  - padėkojo generolas.
Širšės visada buvo didžiausios bičių priešės. Nuo praeito mūšio jų santykiai pasidarė visiškai kritiniai. Širšių prezidentas niekada nesirūpindavo Širšėjos reikalais. Taip pat ir širšės nemėgo prezidento. Širšių korį kaip ir Bityjoje buvo vienas tas pats įstatymas, kad valdovas šiuo atveju prezidentas, privalo pabaigti kadenciją iki galo arba atsistatydinti.
Antras pagal rangą pas širšes buvo generolas. Jis turėjo užsiimti jam nereikalingas reikalais, nes prezidentas jų nevykdė.
Tuo metu, generolas nuėjo į kareivines kur buvo visi širšių kariai. Jie kaip visada užsiimdavo vienu ir nepakartojamu dalyku – šlifuodavo savo geluonis. Vos pasirodžius generolui viena širšė iškarto atsistojo ir užrėkė:
- Generolas Liuciferis atėjo!
Visi kariai pasitempė ir pakilo į orą. Girdėjosi tik sparnelių zvimbimas.
- Kariai, arėjas karas, ruoškitės, bitės manau irgi bus pajėgiausios padeties todėl jums paskyrsių patį geriausią trenerį.
Generolas pasakęs tai greitai nusisuko ir išėjo. Kariai vos tai pamatę sušuko:
- Šlovė Liuciferiui!
Generolas spėjo šyptelti.

Grįžtame pas bites.
Visas Bityjos miestas spindėjo, kiekvienas kuris netingėjo ruošėsi inauguracijai. Vieni šlavė gatves, kiti kabino papuošalus ant stulpų, treti dailino dekoracijas. Gatvėje ėjo trys bitės. Jos labai emocingai kalbėjo ir tai kėlė nuostabą kitoms bitėms dirbančioms gatvėse.
- Aš tikrai padėsiu kariauti, - kalbėjo viena bitė.
- O kur aš dėsiuos? Tai aišku tau padėsiu, tavęs vieno nepaliksiu, - išdidžiai kalbėjo kita bitė.
- Man tik įdomu kada puls širšės, kaip girdėjau mūsų šnipai mano kad puolimas prasidės po inauguracijos, naktį, - prabilo trečia.
- Kažin, ar Ministras parengs specialią apsaugą, nes manau jis supranta riziką, - vėl prabilo pirmoji bitė.
- Karlai, tu nejuokauk, ministras tikrai žino visą situaciją, ir apsaugą tikrai parengs, bet supranta kad nereikia apie tai viešai skelbti
- Aha, Leni prisimeni kai jis su tavimi kalbėjo praeitą karta? Na manu jis vėl prašys mūsų pagalbos, - pasakė bitė.
- Kiekvienos bitės pareiga ginti mūsų šalį, bet tikrai mus kvies, - atsakė Maiklas.
- O, žiūrėkit, - sušuko Karlas. – Pagaliau sumažino medaus kainas. Einam nusiperkam
- Aha einam, - sutiko abidvi bitės.
Jau temo, kiekvienos bitės veiduose matėsi jaudulys, visi suprato kad širšės tikrai puls Bityja. Visai sutemus gatvės buvo tuščios, medaus pardavėjai jau buvo dingę, nors tokiu metu buvo pas perkybos įkarštis. Lenis nuskrido į gatvę. Kadangi jis gyveno šalia parko, jis nusvembė prie dirbtinų korių. Ten visada būdavo truputuką medaus. Jis skrido galvodamas. Kas jų laukia? Ar bitės atsilaikysim prieš širšes?
Iki inauguracijos buvo belikę  2 dienos. Ministras ruošė savo kalbą. Jam nesisekė. Bet pagaliau žodis po žodžio ir jis baigė rašyti gan neilgą kalbą.
- Bitine, paklausyk kalbos, - paprašė ministras
- Gerai pone, - atsakė Bitinas.
- Brangūs mano piliečiai, aš naujasis jūsų Bitinauskas Tėvelis, padarysiu Bityją dar geresne negu ji buvo su Bite Motinėle. Kiekvienas bus laimingas. Nuo bitės namų šeimininkės iki bitės darbinkės. Kiekvienas turės savo teises ir pareigas. Medaus kainos bus dar labiau sumažintos, bitėms mokytojoms bus pakelti atlyginimai, bitės policininkės dirbs sąžiningai. Apsauga prieš širšes dar labiau sutelkta... Na kaip? – paklausė Ministras.
- Aišku čia dar ne viskas, bet manau visai gerai, - vėl tarė Bitinauskas.
- Tai visai gerai ministre. Gal norite medaus? – paklausė Bitinas.
- Ne ačiū tiką gėriau, - padėkojo ministras.
- Kaip manai, Bitine, tu ankščiau sakei kad per inauguraciją mus gali užpulti širšės. Aš apie tai pagalvojau ir pasakiau kad sustiprintų apsaugą, netgi užsakiau naujus plazminius medaus šautuvus, - pasakė Ministras.
- Manau gerai padarėte, bet ar nereikėtų jums pasikviesti jūsų specialaus būrio? – paklausė Bitinas.
- Taip, aš irgi apie tai pagalvojau, jiems reikia įsakyti saugoti rūmus per inauguraciją, - tarė Ministras.
- Gerai, reikia jiems pranešti, - energingai pasakė Bitinas.
Bitinas nuėjo prie telefono ir nuspaudęs numerį 3, laukė. Pagaliau tarė:
- Prašau tučtuojau pakviesti visus ministro būrio karininkus.
Per keletą minučių Karlas, Lenis ir Maiklas jau stovėjo prie ministro, po to greitai atbėgo dar dvi bitės.
- Ministre, mes jūsų paslaugoms, tai ko gi norėjote? – paklausė Karlas.
- Kol vyks inauguracija, jums teks saugoti rūmus. Širšės tikrai pirmiausiai bandys okupuoti juos. Todėl kad visi valdymo mechanizmai yra čia. Bet to medaus saugyklos irgi yra čia, ir kažkuriam teks budėti lauke, - įsakė ministras.
- Supratom, - pasakė Lenis.
Ministras išėjo. Bitės liko ore nejudėdamos.
- Maiklai, tu man skolingas 10 meduolių (taip vadinosi bičių pinigai), - nusišypsojo viena bitė, kuri aiškiai buvo viena iš būrio narių.
- Gerai, gerai...  Kai gausiu algą tada atsiduosiu, - atsiduso Maiklas.
- Bet argi aš tau nesakiau kad jis mums kvies padėti, aš visada būnu teisus, - vėl prikišinėjo ana bitė.
- Bilai, nenervuok, - supyko Maiklas.
Kitos bitės juokėsi iš Maiklo ir Bilo.
- Juk, aš tau sakiau...  – dar kalbėjo Bilas.
Kitos dienos rytas, buvo ramesnis nei praeiti rytai. Visi jau buvo susitaikę su ta mintimi kad, reikės gintis. Aukštai ore skriejo bitės darbininkės. Jos jau buvo surinkusios rytmetinį medų. Bitės darbininkės taip pat buvo ir žurnalistės. Pranešinėjo kas vyksta žmonių pasaulyje, ar niekas nesiruošia lysti prie jų korio. Gatvės jau buvo galutinai išpuoštos inauguracijai. Pagrindinė aikštė tiesiog žibėjo šviesomis.
Lenis atrakino savo koriuko duris, tyliai įzvimbė į kambarį kur miegojo jo vaikai. Pabučiavo jų kaktas ir užklojo. Tada tyliai tarė:
- Rytoj gal manęs jau nebus.
Jis greitai grįžo prie durų, jas atsidarė ir išskirdo. Kai jau buvo gana aukštai pamatė, kad ateina jo motina ir atsidaro jo koriuko duris. Ji atskrido ankščiau valanda, nors buvo sutarę kad atvyks saugoti vaikų lygiai 10. Lenis pasuko link kareivinių. Nusileidęs ant žemės, pamatė kad jis atskrido paskutinis.

Pas širšes.

Kareivinėse girdėjosi šūksniai:
- Mes juos sutriuškinsim! Mes juos nugalėsim!
Generolas sėdėjo po stogu. Analizavo jo patarėjo sukurtą puolimo planą.
- Šaunu, šaunu Pliki, - pagyrė jį generolas.
- Tikrai iš tavęs to nesitikėjau, - vėl jį liaupsino.
Plikis sėdėjo „paraudęs“ ir linksėjo.
- Sugalvojau, puolam šiandien, o ne rytoj. Jie mūsų tikrai nelauks, - pats sau pasakė generolas.
- PLIKI, PARUOŠK ŠIRŠES PULSIM ŠIĄ NAKTĮ, - pasakė jis.

Karlas ir Maiklas pašaukė Leni. Jis tyliai nuleidęs savo geluonį priskrido prie jų.
- Leni, žiūrėk ką jie sugalvojo, apsauga geluonims, - pasakė Maiklas
- Bet, viena problema. Galima su ja gelti tik kartą. Paskui ji nebepadeda, - apmaudžiai tarė Karlas.
- Štai imk vieną, - tarė Bilas pribėgęs prie jų.
- Aha, ačiū, - padėkojo Lenis.
Visos bitės laimingos šūkavo tai buvo vienas geriausių bičių išradimų neskaitant plazminio medaus šautuvo.
- Leni, ministras laidžia šią diena praleisti laisvai. Atsipalaiduoti, - pasakė Bilas.
- Labai gerai, tikrai gera mintis, - pamelavo Lenis, nes – žinojo kad tai kvaila mintis. Kaip galima leisti atsipalaiduoti, prieš tokį svarbų mūšį.
Visi nuskrido atgal į kareivines. Lenis taip pat. Karlas įskirdęs į vidų sušaukė:
- Kas nori medaus
Visos bitės sušuko iš džiaugsmo.
Ministras jaudinosi, vaikščiojo aplink kambarį. Bitinas stengėsi jį raminti.
- Viskas bus gerai, jūsų juk niekas nenuskriaus, - kalbėjo Bitinas.
- Gal, gal bus kaip tu ir sakai, na dabar keliaukim miegoti, - paragino Ministras Bitinauskas, kuris greitai taps Bitinausku Tėveliu.
Ministerijoje visi sugulė. Kareivinėse irgi jau nebesigirdėjo nė garso. Lenis lovoje užsisuko ant šono. Primerkęs akis išsidėstė. Staiga lauke kažkas krepštelėjo. Pasigirdo zvimbimas. Lenis greitai, bet tyliai atsisėdo ant lovos. Jis matė kaip kitos bitės irgi sėdėjo ir klausėsi kas darosi. Tada kažkas ėmė šnabždėtis:
- Kareivinės čia, reikia tyliau. Jei dabar mus išgirs bus nekas.
- Aha, tačiau kur prakeiktas ministras jis turi būti kažkur čia.
- Eik tu durneli, negi jis ieškos kareivinėse. Garantuoju daug prabangesniame pastate, tačiau netoli nuo čia.
Lenis atsistojo, kiti kareiviai taip pat. Visi pasiėmė apsaugas geluonims ir plazminius medaus šautuvus. Bitės suprato kas vyksta. Bilas vos girdimai įsijungė radiją kuri veikė medaus baterijomis ir tarė:
- Baltasis lapinai, juodieji asilai jau čia.
Ministras pašoko iš lovos. Greitai pasiėmęs racija paprašė pakartoti.
- Baltasis lapinai, juodieji asilai jau čia.
Ministras įsižiojo, širšės puola dabar, o ne rytoj.
- Prakeiktas Liuciferis apgavo mums, juk mes nepasiruošę. BITINE KARAS PASIDEDA.
Maiklas tyliai priėjo prie kareivinių durų, tylomis jas atsidarė. Lauke pamatė šimtus širšių. Jis atsisuko į kareivius ir garsiai, netgi labai garsiai tarė (nors tai buvo netaktiška):
- SĖKMĖS IR PIRMYN!!!
Bitės puolė pro duris. Visos širšės jau buvo supratusios kad bitės tuoj puls, kadangi Maiklas per garsiai užbliuvo. Taigi karas prasidėjo. Dauguma širšių puolė skirsti į dangų, viršuje matėsi tik šviesiai geltonos mirksinčios švieselės. Lenis, Karlas, Bilas ir Maiklas nieko nelaukę puolė link ministerijos. Skrydis nebuvo ilgas. Bilas pamatė kad ministro lanke dega šviesa, be to langas buvo praviras. Lenis pirmas įšoko vidun. Jis nustėro. Ant kadės pamatė surištą ministrą Bitinauską, ant žemės parverstą Bitiną ir ant kadės pasodinta Bite Motinėlę.
- Paleisk juos arba aš tau medinį snukį sutraiškysiu, - įniršęs tarė Lenis.
Širšių generolas Liuciferis nusijuokė:
- Tu geltonveidi, tu man įsakinėsi?
Bitė Motinėlė ramiai tarė:
- Leni, nuvesk juo prie Bityjos valdymo pulto ir užleisk jam valdovo pultą. Mums nereikia daugiau žūčių. 
Lenis supykęs suriko:
- To niekada nebus. Tik per mano bitišką lavoną!!!
Jis išsitraukė plazminį medaus šautuvą ir jau bandė šauti į Liuciferį, tačiau širšių generolas buvo greitesnis...
Lenis gulėjo ant žemės. Prie jo prišoko Bilas, Kalas ir Maiklas.
- Leni ar tau viskas gerai? – beviltiškai paklausė Karlas.
- Prižiūrėk mano vaikus, - tai buvo paskutiniai Lenio žodžiai.
Jis mirė. Liuciferis juokėsi, Bitė Motinėlė pravirko o, ministras ir Bitinas susikaupę žiūrėjo į Lenio lavoną.
Staiga už durų pasirodė sena bitė. Ji savo geluonimi įgėlė generolui. Tas parkirto ant žemės. Visi į ją įdėmiai pažiūrėjo. Bitė Motinėlė greitai nusišypsojo.
- O Liudmila, taip ir žinojau, - ištarė ji.
Toji Liudmila pažiūrėjo ant žemės, į Leni
- Taip žinojau, ilsėkis ramybėje vaikeli, - tarė ji liūdnai.
- Vaikeli?! – sušaukė vienu metu visos bitės esančios kambaryje išskyrus Bite Motinėle.
- Liudmila yra Lenio motina, ji yra mano geriausia vaikystės draugė, be to buvusi slaptoji bičių agentė, - tarė Bitė Motinėlė.
- Matau savi įgūdžių nepraradai, - vėl tarė Bite Motinėlė.
- Bet, kaip... Kaip gi... Juk Lenis dar sakė kad prižiūrėsite vaikus... – išlemeno Bilas.
- Ir jis mums niekada nepasakojo kad jūs... jūs slaptoji agentė... – tarė Maiklas.
- Ir iš kur žinojote kad viskas bus čia? – pabaigė Karlas.
- Vaikus prižiūri mano sesuo, Leniui niekada aš ir nepasakojau, o man apie viską pranešė Bitė Motinėlė.
- Liudmila, labai gaila Lenio bet, pažiūrėk pro langą čia vyksta kova, ir mes turim padėti bitėms.
- Taip Kačiarga, bet.. – nepabaigė Liudmila.
Ant žemės, Liuciferio nebuvo. Ministro taip pat nebuvo.
- Kur jie, jis tikriausiai pagrobė ministrą Bitinauską, - sušuko Maiklas.
- Būrį, skirkite jo ieškoti, o mes su Liudmila susitvarkysime čia, - tarė Bitė Motinėlė.
Karlas, Bilas ir Maiklas išskirdo. Nieko nesimatė, nes tie naujieji plazminiai medaus šautuvai labai apakindavo akis.
- Leidžiamės žemyn, - kažkas suriko iš bičių.
Karlas nusileido pirmas. Tada likusieji.
- Bėgam žeme, nes viršuje nieko nesimato, - pasakė Karlas.
Staiga tolumoje pasigirdo riksmas.
- BITINE...
- Tai tikrai ministras, - tarė Bilas.
Jie greitai atskyrė jo balsą nes tik tokiu tonu jį galėjo kviesti.
Jie pasuko link Bityjos valdymo posto. Durys buvo praviros. Įbėgę kariai užlipo į antrą aukštą. Ten surakintas prie stulpo buvo ministras. Karlas greitai jį atrakino.
- Ministre, kaip jis jus spėjo paimti? – paklausė Maiklas.
Staiga visi atsisuko atgal į duris. Ten stovėjo Liuciferis. Visi kariai atkišo ginklus prieš jį.
- Stok arba šausiu, - pasakė Karlas.
Staiga jam už nugaros pasigirdo tokie patys žodžiai. Karlas lėtai apsisuko. Jis negalėjo patykėti tai ką pamatė.
Ministras Bitinauskas laikė ginklą prirėmęs tiesiai Karlui į kaktą.
- Praleisk jį, - tarsi į sakė ministras.
- Bet ministre, nejaugi jūs... – nebaigė Bilas.
- Taip aš išdavikas, ir ką? Visada buvau jų pusei, - išrėžė ministras.
- Negaliu patikėti, - vis dar neatsikvošėjo Maiklas.
- Jau būtume seniai užvaldę Bityje, tačiau toji sukvošusi senė Motinėlė viską trukdė, - įniršęs tarė ministras.
- Ir gerai, - pasakė Karlas, vis dar prispaustas ginklo.
- Gerai užtenka tų romanų, o dabar Bitinaukse leisk man užvaldyti Bityją, - tarė Liuciferis.
- Su mielu noru, valdove, - meiliai tarė ministras.
- TO NEBUS, - prišoko Bitinas iš šovė ministrui į koją.
- Karlas griebė Liuciferį. Ir įgėlė jam. Dabar jis tikrai buvo žuvęs.
- Bitine, iš kur čia jūs? – paklausė nustebės Bilas.
- Argi negirdėjot kaip lauke mane šaukė ministras? Aš specialiai kad jūs mane išgirstumėt, - pasakė Bilas.
- Na tu ir protingas, - nusišypsojo Karlas.
- Na ką gi reikia pribaigti likusias širšęs, - pasakė Maiklas.
- Bet kaip? – tarė Karlas.
- Ogi paprastai, - nusišypsojo Bitinas.
- Paimkit cherostomą ir ištrinkit atmintį visoms širšėms.
- Gera mintis, -tarė Bilas
Karlas iš kišenės pasiėmė, tą daikčiuką kurio pavadinimas buvo gana sunkokas ir išėjo į lauką. Paspaudė mygtuką ir tarė:
- No šiol visos širšės bus bičių draugės. Karas baigėsi. Liuciferis mirė, - baigė kalbėti Karlas.
Tuo metu kaip jis kalbėjo visi buvo sustingę. Staiga šviesa nuo to daikčiuko perskriejo visą korį. Karlas, Bitinas, Maiklas ir Bilas užsidengė akis. Šviesa dingo. Greitai visos širšes patraukė link korio išėjimo.
Kaip jau visos buvo dingusios. Bitės tebestovėjo sustingusios. Karlas vėl įjungė tą daikčiuką ir vėl pradėjo kalbėti:
- Bitės laimėjo karą. Bitija nuo šiol laisva.
Ir vėl šviesa perskriejo visą korį. Karas atgal į kišene įsikišo cherostomą.
- Na čia tai geras buvo... kažką man tai labai primena, - tarė Bilas.
- Gerai, apsiramink, - pasakė Karlas.
- Kažkoks filmas... Jame irgi buvo toks pats daikčiukas kuris trynė atmintį.
- SAKAU TAU APSIRAMINK, - surėkė visi.
- Aaa, prisiminiau, čia viskas buvo kaip filme „Bitės juodais drabužiais“.
Visi tylėjo. Jau aušo. Bitės nuskrido link ministerijos pastato. Jame tebebuvo Bitė Motinėlė ir Liudmila.
- Viskas baigta. Mes laimėjom, - tarė Karlas.
- Žinom, žinom girdėjom kaip kalbėjai per cherostomą.
- Reikia eiti palaidoti Lenio, - tarė Maiklas.
Nuo tos akimirkos visi tylėjo. Bitės kitaip laidojo bites. Tiesiog susukdavo į medžio lapą ir sudegindavo.
Leniui atsitiko taip pat.
- Kur ministras? – pasakė Bitė Motinėlė.
- Jis išdavikas, ministras visą laiką padėjo Liuciferiui, - tarė Bilas.
- Negaliu patikėti, - išpūtė senas akis Bitė Motinėlė.
- Tai kas dabar pakeis mane? – vėl ji tarė.
- Čia jau jums spręsti, - tarė Karlas.
- Iš tiesų tai nėra ko čia ir spręsti, - greitai atkirto Motinėlė.
- Liudmila, mane pakeis, - išdidžiai tarė ji dar kartą.
- Aš... - neteko amo Liudmila.
- Taip tu. Tu jaunesnė už mane ir tikrai susitvarkysi.
Saulei visai pakilus, visos bitės susirinko pagrindinėje aikštėje kur turėjo vykti inauguracija. Karlas, Maiklas, ir Bilas skrido šalia Bitės Motinėlės. Liudmila su Bitinu skirdo už jų. Kai visa aikštė pamatė juos atskrendančius, visi pradėjo ploti. Nusileidus ant scenos Bitė Motinėlė tarė:
- Brangūs Bityjos gyventojai. Aš jums pranešiu nekokią naujieną. Ministras Bitinauskas mus apgaudinėjo ir visada buvo širšių pusėje.
Aikštėje prasidėjo bliovimas, švilpimas ir nepasitenkinimo riksmai.
- Prašau tylos, - tarė Bitė Motinėlė.
- Noriu pasakyti kad, širšės mūsų daugiau niekada nepuls, ministras ir širšių generolas yra mirę. Nuo šiol Bityja yra visiškai laisva., - vėl oriai tarė Bitė Motinėlė.
Staiga viena aikštėje esanti bitė garsiai sušaukė:
- Tai kas jus pakeis? Kas taps nauja Bite Motinėlė?
- Nauja Bite Motinėlė taps mano draugė. Liudmila. Prašau tark žodį, - tarė Motinėlė.
Liudmila  lėtai priėjo prie bitėfono (mikrofono) ir tarė:
- Sveiki, aš jūsų nauja Bitė Motinėlė.
Aikštė nustebo o Bitė Motinėlė tarė:
- Taip tai ta pati Liudmila kuri padėjo 1994 metais nugalėti Širšes mūšyje.
Aikštė pašėlo, visi pradėjo strykčioti ir ploti. Bitė Motinėlė garsiai tarė:
- Nor šiol Liudmila yra naujoji Bitė Motinėlė. Bitinas naujasis ministras.
Bitinas „nuraudo“. Bityjoje prasidėjo šventė. Bilas spriėjo prie Maiklo ir tarė:
- Tu man vis dar skolingas 10 meduolių.
Taigi viskas baigėsi. Tiesa, užmiršau pasakyti vieną dalyką. Visi gyveno gražiai, taikiai ir laimingai.