Užburtas ratas

Alfredas Girdziušas Paliesius

Užburtas ratas

Buvo patsai vidurvasaris. Dieną palijo, o vakare pakilęs rūkas apdengė laukus ir paslėpė netoli esantį mišką. Pamiškėje ganėsi pririšta  mūsų karvė:  ją nakčiai parvesdavome arčiau namų. Reikėjo eiti mums, broliams dvyniams. Pasileidome takeliu, kurį ne tiek matėme, kiek jautėme iš kietumo. Turėjo būti jau pamiškė. Sustojome pasiklausyti ar nesigirdi rupšnojimo, bet nieko per rūką nebuvo matyti bei girdėti. Nusprendėme paėjėti dar toliau iki kryžkelės, kuri dalijo kelią į dvi atšakas, vedančias į mišką ir į kaimynų žemes. Jei ne akmuo, riogsantis kryžkelėje, būtume ir prakulniavę. Čia sustojome ir jau rengėmės sukti į kairę, kai staiga miško pusėje užgirdome šuoliuojančio arklio kanopų bildesį. Kažkas  jojo tuo taku, kuris ėjo per mišką. Bildesys artėjo, smūgiai vis garsėjo ir garsėjo. Rūkas ar kritęs oro slėgis didino bildesį ir, atrodė, jog šuoliuoja milžiniškas arklys. Su broliu pasitraukėme už akmens, kad netyčia mūsų nesutryptų, ir laukėme. O garsas vis didėjo. Jis jau sklido ne tik iš miško, bet ir iš lauko, už nugaros, iš viršaus.  Aiškiai girdėjome VIENO ARKLIO  šuoliavimą. Mes prisiplojome prie šilto akmens ir laukėme. Dun-dun, dun-dun, dun-dun... Raitėlis artėjo, bildesys didėjo. Smūgiai buvo duslūs, bet aiškūs. Išplėtę akis žiūrėjome miško link, iš kur turėjo pasirodyti tas pasiutėlis, bet per rūką nieko neįstengėme įžvelgti. Pagaliau užgirdome ir šnopavimą. Raitėlis buvo jau pamiškėje, už dešimties metrų, penkių, šalia. Griaudėjo bildesys, pūtė pervargusios dumplės, pūstelėjo į mus šalto rūko gūsis, bet... mes nei arklio, nei raitelio nepamatėme, nors kelias buvo čia pat, už akmens. Susižvalgėme ir, tūptelėję iš baimės, puolėme ieškoti karvės. Ėmėm gyvulį šaukti vardu, bet daugiau nieko negirdėjome, tik mūsų pačių klykavimą bei šnopavimą. Braidžiojome drėgna pieva, blaškėmės į šalis, bet karvės kaip nėra, taip nėra. Pagaliau užkliuvau už grandinės. Karvės nebuvo. Gale grandinės radome virvę, bet nenutrauktą, o atrištą. Mes nesuvokėme, kaip gyvulys sugebėjo atsirišti  tą kilpą nuo ragų. Ištraukėme kuolą, grandinę surinkome ir patraukėme į namus. Vietos žinomos, kiekvienas kurmiarausis spardytas. Tuojau turėtų būti kelias, bet jo neradome ir pagaliau atsidūrėme pamiškėje. Kol išsiaiškinome kur esame, pradėjo temti. Puolėme atgalios, tiesiai per laukus, bet po gero pusvalandžio vėl atsidūrėme pamiškėje. Nusprendėme eiti pamiške iki kelio, o tenai ir namai. Ėjome susikibę ir drąsindami viens kitą. Kelio neradome. Staiga priešais mus kaip iš po žemių išdygo didžiulis arklio snukis. Juodas kaip degutas. Tik galva. Toliau nieko nematėme. Sustojome kaip įbesti ir spoksojome į didžiules blizgančias akis. Nė krustelėjimo, nė mirktelėjimo! Žvangindami grandine puolėme atgalios. Tada ir prasidėjo! Sukome ratus ir vis prie juodojo arklio atsikratydavome. Bėgdami eilinį “ratą” klykėme ne savo balsais, galop pametėme grandinę. Kai priešais mus vėl išdygo juodasis arklys, supratome, kad neišsiveršime iš to prakeiktojo rato. Dantys mušė kažkokį maršą. Įniršęs brolis griebė iš kurmiarausio žemes ir žėrė tiesiai į išsprogdintas blizgančias arklio akis. Gyvulys metėsi šalin ir, keldamas dundesį, pranyko. Mes puolėme į priešingą pusę ir, nesirinkdami kelio, apduję iš siaubo, dūmėme, kiek tik leido jėgos. Sužvango grandinė ir aš išsitiesiau ant pilvo. Prie pat mano nosies stūksojo karvės kojos! Pakėliau galvą ir suklikau – išgąsdinta karvė kilstelėjo snukį ir taip šėrė įtempta grandine man per strėnas, kad teko dar kartą suklykti lyk būčiau skerdžiamas. Pribėgo brolis. Jis ištraukė kuolelį, sušėrė žalajai per šoną ir sušuko “namo”. Karvė su pritvinkusiu tešmeniu žinojo šį žodį – jos laukė ne tik melžimas, bet ir burokų lapai su miltais. Aš kicenau paskui susigriebęs tarpkojį.
Gavome barti, kad ilgai žaidėme. Prisiputę virtų bulvių su rūgpieniu liūdni nusliūkinome miegoti į klojimą ant šieno. Ilgai aptarinėjome tą keistą nuotykį, bet paaiškinimo neradome. Iš kur tas nematytas arklys? Aš taip ir užmigau susirietęs – labai jau maudė sumušta vieta. Ryte vėl karvę vedėme rišti į pamiškę. Pievoje, kairiau nuo tako, pastebėjome didžiulį ištryptą ratą. Net ir mušama karvė neperžengė jo. Aplinkui rasa, o už tos paslaptingos ribos rasos nė lašelio! Žemė buvo ištrypta arklio nekaustytų milžiniškų kanopų. Nuo rato į kryžkelę vedė nubraukta brydė. Prie akmens ir pranyko kanopų atspaudai. Nė vienu keliu nenubėgta! Juk negalėjo toks milžinas išgaruoti be pėdsakų. Tik akmenyje keturios duobutės, primenančios kanopų atspaudus. Brolis įrodinėjo (prisiekinėja ir dabar!), kad jos lyg ir seniau buvo. Bet kodėl jose, tik jose nebuvo, o ir vėliau neaugo samanos, ir akmuo tąkart “neverkė” rytine rasa?..
Vaikiški rūpesčiai privertė užmiršti tą paslaptingąjį juodį, bet po savaitės jį priminė miške vienas radinys. Tai buvo didžiulė apsamanojusi arklio kaukolė. Savąjį mišką žinojome kaip savus penkis pirštus, bet ir vėl teko pasukti galvas kas galėjo atboginti tą keistenybę, juolab aiškiai matėsi, kad kaukolė buvo pamesta laukymėje neseniai. Pasielgėme nesąžiningai ir vaikiškai – įkėlėme į pačią aukščiausią beržyne viršūnę, kurioje sukosi lizdus kovai. Per vasarą kaulai išbluko, pasidarė balti baltutėliai ir iš toli matėsi lyg savotiškas švyturys. Bet tas „švyturys“ nerodė  pavasariais paukščiams kelio namo, kovų lizdai liko tušti, apleisti, o ir tie patys miško giesmininkai treles suokdavo gerokai toliau. Toji kryžkelė prie akmens su kanopų atspaudais tapo lyg prakeikta – arkliai, tempdami vežimus su rąstais ar šienu, stodavosi piestu, spyriodavosi, o mušami puldavo paniškai bėgti priekin. Taip čia žuvo vienas važnyčiotojas. Sako buvo girtas. Vėliau apvirto važelis su jaunikiais, kurie traukė iš bažnyčios tiesesniu keliu per mišką. Jaunosios ilga balta suknelė virto skudurais, o jaunikis persivertė per tą akmenį ir gydėsi nusibrozdinimus visą mėnesį. Visų beržų sula buvo saldi, o tojo, su „švyturiu“... Iš jo nebėgo sula. Pagaliau vaikinukas ten, po tuo beržu, atsisveikino su gyvenimu. Pati mama, kilpą  nuiminėdama nuo nelaimėlio, vos neišprotėjo iš sielvarto...
Seni žmonės pasakojo, kad kažkada, labai seniai, Paliesiaus dvaro savininkas turėjo juodą žirgą su kuriuo laimėjo lenktynes. Lenktynės buvo neįprastos - su traukiniu. Kas greičiau parsiras iš Dūkšto į Ignaliną. Buvo išlošta milžiniška pinigų suma, bet pergalės džiaugsmas dvarininkui virto sielvartu. Tą pačią naktį dingo jo mylimiausias juodaplaukis žirgas. Buvo paskelbta pradingėlio paieška, buvo siūloma pusė tos išloštos sumos kas atves jo numylėtinį. Ėjo metai, keitėsi valdžios, mirė žmonės, o žirgas neparsirado.
Seni žmonės pasakojo, kad tas žirgas retsykiais pasirodo tose apylinkėse, Kaziukiškės miškuose, jį žmonės kartais mato ir net atpažįsta, bet vis rečiau ir rečiau.
Šiandien tas beržynas iškirstas. Sovietinė melioracija sulygino ne tik laukus, bet ir tas vietas, kur stovėjo mūsų sodyba. Tik vienintelis, patsai didžiausias beržas stovi nūnai ir kas žino, tas gali įžiūrėti pačioje jo viršūnėje baltą lopinį suirusiame kovo lizde – gal to pačio juodojo žirgo kaukolę, kuri lyg žvalgosi po apylinkes, stebi pro šalį prabėgantį laiką...
Kiekvieną kartą, kai nuvažiuoju į tėviškę, aš nueinu prie tojo beržo ir prašau atleidimo už mano nuodėmę, kurią vaikystėje padariau.
Aš nepalaidojau žirgo...