dar ne visos dulkės susikaupė ant stalo
ir ne visi raktai atrakino jiem skirtas spynas
ir mudu sėdim traukiny ilgam be galo
tikėdamies kad ten kur norime nuveš
dar veidas įkyrus pro langą žvelgia
į mūsų sėdinčių viduj akis
kurios dar mato netikrumo kančią
kurios dar mato kad tikėjimas išgis