Vieniši

dėl to, kad ir minioj
ir tu, ir aš - vieniši
iš klystančių paukščių
susikaupia debesys,
liūdnais trečiadieniais
pradeda pavasarėt dangus,
toks didelis ir vienišas
ir mes
sudegę, it nuorūkos nereikalingi
tiesiog čia,
medžių viršūnėse,
būnam žaibais,
o po to slūgstam,
tarsi nuorūkos gęstam iš lėto
ir skaudžiai kvepiam,
nešam vienišumą veiduos
tarsi himną
beprasmių dienų

ir minioj vėl sustojam.