Žodžiai

Tik žodžiai dar gelbsti mane
Šių dienų keistuose labirintuos,
Tiktai jie dar sujudinti šoka
Į erdvę,
Į šviesą,
O kartais į požemį krenta.
Supykę – nutyla.
O aš juos vis užanty saugau.
Kaip savo brangiausią dievybę.
Jie leidžia pajust svaigų skrydį
Į uždraustą rojų.
Gyvenimo druskos pabėrę
Veda tyliai
Į skaudžią ramybę,
Bet saugau aš juos
Kaip brangiausią, ką davė man Dievas
Nešu juos
Per žemę,
Per lietų,
Per vėją.