Apie ją ir juos...

Svajoti galima visą gyvenimą, lauti to vienintelio, tikėti, kad ateis laimės valanda ir mums, bet būna dienų ir būna metų, kuomet supranti, o tiksliau tik pradedi suprasti, kad taip gyventi negalima. Reikia mokėti džiaugtis savo pačios gyvenimu, stengtis dėl savęs, o ne dėl kažko, kas yra lyg ir su tavimi, bet visgi nėra šalia tavęs. Ateina toks metas, kada jau nebeužtenka svajonių, nori jausti kažką šalia savęs.
Jau ne vienerius metus gyvenau sau, bent galvojau, kad gyvenu sau. Nors jutau vis persekiojantį jo šešėlį, bet gyvenau laisva... Buvau tikrai nepriklausoma nuo kitų mergina, kuri trokšo daryti kitiems gerą, troško save realizuoti visur, kur tik imanoma, tačiau perdaug rimtai negalvojo apie jokius santykius. Jau buvau išmokus gyventi svajonėse ir viltyse, kad ateis ta diena. Saugojau aš jam save  save tokią pat tyrą ir skaisčią, kaip tą lemptingą vakarą. Deja taip begalvojant atėjo ne ta, o kita diena, kitos dienos. Kitokie jausmai ir kitokia patirtis.
Viskas prasidėjo labai nekaltai. Mokykloje. Teatre palėpėje... Pamenu rinkau aktorių grupę savo kūrybos spektakliui, net nežinau, kodėl tąkart pagalvojau apie jį  tą, kurio išsišokimų ir elgesio negalėjau pakęsti. Jis visada sukosi apie merginas, jas viešose vietose liesdavo, neaišku ko siekdamas ir trokšdamas, jis buvo toks, kuris gyvena visiškai kitokį gyvenimą, nei aš, galbūt būtent tai man ir tiko. Pliusas patraukė minusą. Jis atitiko mano kuriamą personažą. Pakalbinau jį ir jis sutiko. Turėjau puikų personažą teatrui.
Beveik mėnesį gyvenom teatre. Jis pradėjo manim manipuliuoti. Suprato ir matė mano silpnąsias vietas. Pradėjau vaikščioti pas jį į namus, mokėmės kartu kiekvieno sakinio, kiekvieno žodžio. Viskas atrodė taip banaliai kvaila, tos repeticijos, tie vakariniai pasisėdėjimai, nekalti ir vis labiau kaltėjantys prisilietimai repeticijų metu. Galų gale, karštas bučinys užtraukus užuolaidas ir girdint aplodismentus . Romanas tearte...
Niekada anksčiau nebuvau pagalvojus, kad mūsų gyvenimas tarsi teatras, kuriame mes vaidiname vienokius ar kitokius socialinius vaidmenis: vaikystėje kiemo draugus, gerus vaikus, sesutes, darželio auklėtinius. Beaugant vaidmenys keičiasi, personažai sudėtingėja, sužetas tampa vis painesnis.

Visada pasižymėjau drąstiškomis dovanomis, naiviai galvodama, kad kažkas ypatingo, visus žavi. Mokėjau verstis per galvą, kol negavau į ją smūgio, kuris išmokė, kad gyvenime reikia mokėti džiaugtis ir paprastumu.
Kaip man tada šovė į galvą jam dovanoti kojines!? Ką aš tada galvojau? Niekas man nebeatsakys į šiuos klausimus. Dabar žinau tik tiek, kad romanas nutrūko. Dingo jis. Dingau aš... Prasidėjo vasara. Vasara, kuri žadėjo daug. Visų pirma ilgas atostogas pajūryje, tada tą mažą viltį susutiktį jį  svajonę iš virtualaus pasaulio. Tikrai buvo dėl ko džiaugtis.
Atrodo buvau atsigavus. Pradėjau drąsiau žiūrėti į kitus, net flirtuoti. O kas gali būti geriau nei vasaros kurortas. Vieta, kurioje vasaros romanų, romanėlių, romaniūkščių milijonai. Vyrai išdavinėja namuose paliktas savo žmonas, moterys vilioja turtingus užsieniečius, o tuo metu jų vaikai žaidžia tėtį ir mamą  kopijuoja suaugusiųjų gyvenimą.
Tai buvo pirmosios mano atostogos pajūryje be tėvų. Pasąmonė kalbėjo už mane, leido man daug. Leido naujas pažintis, naujus vaikinus. Mintyse sau atrodžiau didelė ir suaugusi. Po ilgo laiko užsukau pas tetą į svečius. Sėdėjau savo mėgstamoje vietoje kieme, ten kur saulutė artėjant vidurdieniui šveliai glosto visą kūną. Viena ausimi klausiausi draugių klegesių apie vaikinus, kita mėgavausi vasarišku vėju. Išgirdus šnabždesį ir pramerkus akį pamačiau jį... Aukšą tamsų vaikiną, gal kiek jauną, bet tvirtą ir tikrai vyrišką! Slapta stebėjau jį ir galvojau ar mano svajonė tokia pat seksuali? Tąkart pajutau nenumaldomą fizinį troškimą. Matyt pirmą kartą po tiek laiko.
Vakare visai netikėtai visa didelė mūsų merginų šutvė, buvo pakvieta linkmai praleisti vakarą mieste su juo ir jo draugais. Tikrai nesitikėjau, kad teks pabendrauti artimau. Jaučiausi laisvai, kalbėjau, juokavau, buvau savimi. Pradėjau flirtuoti, matyt, man neblogai sekėsi, nes jau gan greit atsidūriau jo glėbyje. Pirmą kartą gyvenime jutau tokią jėgą už savęs. Buvo gera. Mėginau vyti nuo savęs mintis apie tą kitą, norėjau šito  jo.
Naktynės maudynės jūroje. Galva pilna smėlio. Išvargęs kūnas. Dušas... Jis mane pakalbino eiti kartu. Sutikau. Kur tada buvo mano drovumas ir garbė, nežinau. Pirmąkart gyvenime liečiau nuogą drėgną vyro kūną. Jis buvo idealus: tvirtas, raumeningas, įdegęs visur, kas mane kiek sutrikdė, tačiau kartu ir žavėjo.
Tąkart nieko neįvyko. Jis turėjo draugę, aš tyliai vyliausi, kad susitiksiu su savo svajone. Tačiau praėjus ilgesniam laikus ėmiau gailėtis. Galbūt tokio vyro aš daugiau niekada gyvenime nebeturėsiu. Graužatis mane ilgai persekiojo...

Man jau 22... Pamenu tuos laikus, kai galvojau, kad meilė ateina būtent tokių metų. Dabar darosi juokinga, nes vis dar nežinau kur ta meilė, nežinau kas ji, nežinau kodėl ji išvis reikalinga. Pradedu suprasti, kad to, ką gyvenime juatua ar jaučiu, negalima vadinti meile. Ir išvis šis žodis skamba kaip kvailos mergaitės sapalionės, kaip keiksmažodis, kurio tikrosios reikšmės nežinai. Gyvenu viena, savo mažame butuke. Be jo – be vyro. Studijuoju, bandau pildyti savo svajones, kurti verslą... Sunku. Moteriai reikia šalia savęs vyro. Visgi reikia jo! Stimulo,  arkliuko, kuris tave temptų kovoti su gyvenimu, pildyti svajones, daryti kiekvieną dieną prasmingą.
Keista ryte pabusti vienai plačioje savo lovoje. Dar keisčiau pabusti vis su kitu... Pavargau nuo to. Aš juk moteris, kuriai reikia pastovumo, rimties ir ramybės. Negaliu būti kaip ta nuolat šėlstanti jūra, negaliu. Potvyniai. Atoslūgiai. Šiltosios, šaltosios srovės... Nuo kurso vis nukrypstantis laivas ir užplaukiantis ant seklumos - ant mano lovos krantų. Taip ir nežinai, kas užklys šiąnakt, kas po savaitės. Ar užklys kas visam laikui?
Niekada savęs nedrįsau vadinti paleistuve. Tiesiog man visada reikėjo jo, gal kitą kartą jų. Ne vieno, o kelių. Priklausomai nuo gyvenimo ritmo, poreikių, noro jaustis moterimi. Ne visada gaudavau viską, ko man reikdavo. Iš sekso visada reikalavau daug. Ta naktis ar kelios akimirkos, valanda ar pusdienis su juo, turėjo didesnę reikšmę, nei atrodė iš šalies. Niekada jis neįtarė, kiek man tai svarbu ir reikalinga.
Gal ne visada pajėgdavau išreikalauti dėmesio ar šilumos, bet jausdavausi reikalinga, vienintelė, nepakartojama. Nemėgau, kai šiuos žodžius tardavo jis. Kartais geriau vienas prisilietimas, nei nuvalkioti žodžiai. Mes pačios mokam sau pasakyti, kokios esam šaunios. Šaunios su jais. Nes be jų mes niekas.
Nėra nieko geriau, nei prabudus ryte jausti nuovargį. Nuovagį, po nakties su juo. Matyti šalia savęs jo išvargusi, bet laimingą žvilgsnį, prašantį pakartoti. Ryte. Kas gali būt geriau už seksą katik patekėjus saulei? Prisipažinsiu, tai pats geriausias metas. Jaučiamas didžiausias malonumas, atiduodamos paskutinės jėgos. Beveik garantuotas orgazmas abiems. Tiesus kelias į sėkmingą ir kupiną jėgų darbo dieną. Iki vakaro... Iki kito karto.