šakniavaisio prisiminimai. 1 dalis

Mano senelių bulvių laukas buvo netoli aerodromo. Kai saulė lydydavo lėktuvų šonus, žmonės eidavo vagų pakraštėliais ir rinkdavo koloradų vabalus. Kartais įsidėdavo kokį vabaliuką vietoj ištrūkusios marškinių sagos. Aš, tuo tarpu, lakstydavau aplink ir bijodavau aukščio. Net tuomet jei tai būdavo vieno arklio aukštis. Nesileisdavau senelio užkeliama ant to gyvūno rudai blizgančios nugaros.

Mano senelis Alfonsas buvo veterinarijos gydytojas. Jis dirbdavo šalia turgaus esančiame paviljone. Visuomet, linktelėjusi galvą mėsų pardavėjoms, išdidžiai žengdavau į administracines patalpas ir taip pademonstruodavau išskirtinę savo padėtį. Ar yra kas didingiau, nei būti anūke žmogaus, kuris mėlynais antspaudais ženklina negyvų kiaulių ir veršiukų šonus?

Kartą, kai žemėlapyje pirštu vedžiojau tėvų kelionės maršrutą, senelis išsitraukė savo lūpinę armonikėlę, o močiutė uždainavo įprastą „Bajorūns – gaidžia sūns“. Tokiais vakarais iš antro į pirmą aukštą nulipdavo kaimynė Alė su sūnumi Genadijum ir nepasibeldę įeidavo į senelių butą. Alė buvo apvalaina moteris, juodais cheminiu garbanotais plaukais ir nuoširdžia šypsena. Aiškiai matau darže pasilenkusią jos figūrą, taip primenančią senuosius lietuviškus lino raižinius. Alė dažnai pavaišindavo mane baltiniais obuoliais su kirmėlaitėm. Jos sūnus Genadijus praeitam gyvenime buvo itin liekna palmė. Tiesą sakant, šiame gyvenime jis niekuo labai ir nepasikeitė, tik tuščiavidurę kokoso galvą užpildė ne baltas saldus skystis, o alkoholinis kokteilis. Jo amžius buvo tiesiogiai proporcingas išmuštų dantų skaičiui.

Būdavau pikta ir sakydavau, kad išeisiu namo, jei Alė su Genadijum atsineš dar kokio gėralo. Tuomet pasislėpdavau jazminų krūme ir tupėdavau. Tam pačiam krūme su kiemo vaikais buvom įsirengę tualetą ir net prisiskabę gysločio lapų užpakaliui nusivalyti. Tik reikėdavo saugotis gumomis apsitempusių vyriškų siluetų, mat močiutės kieme savo sandėliuką turėjo burlentininkų klubas. Pro jazminų krūmo šakas matydavosi ir aikštutė, kur sustodavo prie ežero nusifotografuoti atvažiavę vestuvininkai. Nors dažniausiai jie būdavo geranoriški ir gyvąja grandine užtvėrus kelią iškart duodavo saldainių, visad prisimenu vieną liūdną istoriją. Kartą, kai užsižiūrėjau į tuos išsipusčiusius žmones, toks kudlotas Kamuolys iš mano rankos pagriebė paskutinį močiutės keptą kotletą. Tada labai verkiau ir ilgai jam negalėjau atleisti.

Ankstyvais rytais bėgdavau ežero pakrante ir skaičiuodavau žvejų sugautas žuvis. Tuomet iš ežero atsinešdavau vandens savo smėlio baseinui ir skandindavau ąžuolagraužęs skruzdėles. Kartais su jauniausiu Alės sūnumi žaisdavau Gegutę ir Geginą arba Robotą ir Robotienę. Kai nusekdavo ežero vanduo ir išlysdavo visokios dumblėtos geldelės, pas Geginą ateidavo jo pusbrolis ir pusseserė, tuomet eidavom slėpynių tarp nendrių. Kai tas pusbrolis paaugo – nebenorėjo žaist slėpynių, mat jis žaisdavo kitą žaidimą, kur reikia vogti telefonus. O Geginas, kurį vėliau vadindavau tiesiog Mindaugu, kartą užsitempė mane į palėpę ir iš knygų krūvos ištraukė „Barono Miunchauzeno nuotykius“. Paskui pasikvietė į savo namus ir parodė užsienietišką žurnalą, kur nuotraukose buvo įamžinti vaiduokliai ir visokios dvasios.

Visada bijojau dvasių ir lavonų. Tiesą sakant, Mindaugo tėčio pradėjau bijoti jau tuomet kai jis prie pilvo ėmė nešiotis nedidelį maišelį. Kai buvo laidotuvės, baisiai norėjau kažkaip paguosti Mindaugą, stovėjau šalia jo, valgėm sausainius. Paklausiau: „O tau labai liūdna? “. Geginas perbraukė delnu per ausį. Ilgai svarsčiau, ką gi galėtų reikšti šitas jo gestas, kol vėliau teko pripažinti sau, jog kvailesnio klausimo negalėtų būti. Nuo to laiko, kai Mindaugas, pavyzdžiui, sėdėdavo sandėliuke ir taisydavo dviratį, aš atsistodavau šalia ir kalbindavau jo šunį Džimį.