[trys savaitės]

šlapia žvakelė ir marmurinės tavo lūpos
ant apkalkėjusio geluonies - išdavystė
ir sudūlėję tavo vartų vyriai kosti
kai atsimerki, šventųjų žodžiai, būna, klysta

ir tokios buvo trys vėlinių savaitės
ant šlapio grindinio ropom - iki tikėjimo
kaip žvėriška įkąsti ranką, kuri glostė
ir atgailauti iki saulės patekėjimo

ir kai nudžius rasa nuo akmeninio veido
mano pėdsakas išnyks - vidurnakčio stebuklas
atsibus nauja diena po seno palydėjimo
užgis, nes mano pyktis buvo tikras.