Tau, nes tik tu...

Visgi, kai gerai pagalvoju, reikia tiek nedaug… Šiek tiek, labai labai nedaug, kad būtų, kad liktų, ir kad tu... nes tik tu...
Tas kiekvienas, nors ir retas, bet toks šiltas atodūsis į kakla, kai apkabini... Kiekvienas žvilgsnis, verčiantis šiek tiek pasimesti ir sukeliantis viduje balsą, prašantį nedrąsų „dar“...  Tiesą sakant taip jauku, kad net nejauku, jog dings ir tas „nedaug“... Kaip manai, jauti? Taip, tu! Kadanors galėsi atsakyti.
Kartais norisi tūrėti dvi širdis, nes į vieną jau nebetelpa tie pavasariai ir vakarais besileidžianti saulė, kuri vėl pateka ir vėl nusileidžia, vėl pateka ir vėl...  Visada apglėbsi mano pasaulį, kuriame esi ir tu... nes tik tu...
Kai mintyse seku tau pasaką prieš miegą, tu jos niekada nesiklausai, tik žiūri ir tyli, o to su kaupu užtenka, kad nustočiau sekt ir taip pat žiūrėčiau į tą tolumą, į tą bekraštę tolumą, kuri savo platybėmis šiek tiek gąsdina... Tiek daug nereik! Viskas yra čia, nes tik tu...
Tavo labai švelnios pėdutės;)


Tau, nes tik tu „tai“ gali...