Čiaudulys

Pavasaris. Laukiamas pavasaris. Pilnais plaučiais geri drėgną orą. Pavėsyje, kur ne kur dar guli tvarkingai sukrautos paskutiniosios sniego krūvelės. Jos šaltos purvinos mažėjančios šiek tiek šlapios tęžtančios bijančios saulės... Ranka susigniaužia. Kažkas šalto, apledėjusio, grubaus, malonaus. Maža dalis sniego pakyla. Priartėja prie savo namų iš kurių buvo išmesta, o gal išėjo savo noru.

Batai sminga į purvą. Purvas nėra purvinas. Jis ne toks kaip rudienį. Jis išsipuošęs. Atrodo, kad rytoj bus jo vestuvės.

Pievoje jau atsirado pirmųjų saulių. Jos nedrąsiai bando skleisti geltoną spalvą. Joms šiek tiek pavyksta. Pievos blankios, bet gyvos.

Žiema baigėsi. Nenaujas dviratis jau laukia kada galės pasipuošti dviratininku. Ratai, taškydami džiustantį vandenį, pradeda suktis vis stipriau. Vos atgauni kvapą. Jautiesi toks laisvas. Ištiesi rankas ir pakyli nuo žemės. Pavasarį pakilti kur kas lengviau, tik gaila ne visi tam ryžtasi. Iš viršaus pavasaris atrodo taip pat. Jis nesikeičia, bent jau ne taip greitai...

Nepersistengdama šviečia saulė. Upėse vargu ar rasi ledo. Jis iškeliavo į šaltesnius kraštus. Medžiai, sukaupė visas jėgas, jau trečią dieną bando prisikelti iš numirusiųjų. Atrodo, pumpurai jau laukia, kol kažkas paspaus mygtuką sprogti.

„Mama, šiandien nesidėsiu striukės. Šilta“ – ištarė mažas žmogus, norėdamas parodyti draugams, kad jis pirmas atėjo į mokyklą be striukės.

Galėčiau sustabdyti pavasarį, bet kam... Pavasarį paversti rudeniu galima ji sustabdžius...