Ironija

Mergina stovėjo ant molo krašto ir žvelgė į tolį. Dangus buvo tamsus, apsiniaukęs. Kartais tolumoje žybtelėdavo šviesa. Žaibas. Artėjo audra. Keli lašai kartas nuo karto nukrisdavo ant žemės. Tačiau nebuvo jokio vėjelio. Jūra buvo rami. Vanduo atrodė tarsi stiklas. Kartais tokia tyla gąsdindavo. Bet dabar tai buvo maloni tyla. Tyla, kokios ji jau seniai negirdėjo. Kartais kur nors suklykdavo kokia nors žuvėdra ar kiras, tačiau tas garsas atrodė toks tolimas, kad net nepasiekdavo merginos ausų. Viskas tapo tolima. Visas pasaulis smenga. Smenga po jos kojomis...
Tiesiog nuostabi diena. Nuostabi diena mirti...
Ji žvelgė į horizontą ašarų pilnomis akimis. Lūpos buvo pražiotos tarsi riksmui, tačiau ji jau nebeturėjo jėgų rėkti. Ji šaukė, maldavo daugybę kartų. Dabar tiek, kad net sunku susigaudyti, ar kada nors gyvenime ji nešaukė. Dabar ji buvo išsekusi. Iš jos kūno buvo belikę tik kaulai ir oda. Iš jos esybės liko tik mažas dulkių debesėli. Iš jos jausmų – duobė.
Vienoje rankoje mergina laikė didelį virtuvinį peilį. Kitokio nerado. Kitokio neturėjo. Na, jis tai tikrai turėjo medžioklinį, bet ji net neįsivaizdavo kur jis jį laikė. Mergina neturėjo laiko ieškoti. Ji ir nenorėjo. Nenorėjo tuose namuose užsibūti bent minutę ilgiau, negu to reikalavo būtinybė. Bet jai kitokio peilio nereikėjo. Šis buvo kaip tik. Ji gyliai įkvėpė vėsaus jūros oro. Pasiryžusi. Mergina buvo pasiruošusi ir pasiryžusi tai padaryti. Kitos išeities nebėra. Ji tiesiog nebegali gyventi su tokiu skausmu.
Mergina lėtai pakėlė rankas ir pridėjo šaltus peilio ašmenis prie dešinės rankos riešo. Ašmenys blizgėjo ir buvo aštriai pagaląsti. Jis visada rūpinosi, kad peiliai namuose nebūtų nubukę. Kokia likimo ironija, metus laiko ji gyveno su baime, kad kuris nors iš tų aštrių daiktų nebūtų jo ranka susmeigtas į ją, kai jis grįždavo girtas namo arba, kai šiaip užsinorėdavo išbandyti savo kumščių stiprumą ant jos, o dabar ji pati žada su šiuo peiliu pasidaryti sau galą. Gyvenimas turi gerą humoro jausmą, sakydavo jos mama. Dieve, auksiniai žodžiai.
Ji nesuprato kiek laiko taip stovėjo. Viskas tiesiog išnyko. Liko už šio pasaulio ribų. Laiko pojūtis, fizinis skausmas, žaibas, kirų klyksmai... Niekas nebeegzistavo. Liko tik ji, jūra ir milžiniškas virtuvinis peilis jos rankoje. Įdomu, ar visus savižudžius apima tokie jausmai? Širdis smarkiai plakė krūtinėje. Atrodė, kad tuoj iššoks. Nieko, mažute, tuoj tavo darbo laikas baigsis. Galėsi išeiti į pensiją, į ramų, užtarnautą poilsį. Per daug prisikentėjai. Jos kūnas buvo tarsi akmeninis. Sustingęs it statula.
Staiga iš sąstingio ją išbudino stiprus vėjo gūsis. Ji susvirduliavo. Prieš akis jai iškilo vaizdas, kaip jį paslysta ir krenta į šiltas jūros bangas. Kaip bando iš visų jėgų kapanotis. Įsivaizduoja, kad mąsto lyg to neplanavo, jog neturėjo taip netikėtai mirti, jog turėjo padaryti viską kaip reikiant... Padaryti viską taip kaip būtent ji norėjo... Kaip galvojo, kad padarys... Kaip mirs... Tada jos galva panyra po vandeniu, jūra nebeatrodo tokia šilta... Kūną sutraukia mėšlungis.. Ji nebeturi jėgų kapanotis į viršų. Ji pasiduoda, nors oro likučių iš plaučių dar nepaleidžia.. Pro akis pradeda plaukti vaizdai: nuo pirmojo žingsnio kūdikystėje iki paskutinio jo smūgio... Visas gyvenimas pralekia pro akis... Tada jos raumenys nebeatlaiko ir plaučius užpildo sūrus jūros vanduo... Ji grimzta žemyn... Kaip vandens dugnas tuščios ir tamsios akys žvelgia į viršų... Širdis nustoja plakus ir mergina atsiduoda mirties ramybei...
Šaltas lėtus išbudino ją iš netikėto reginio. Ji nusipurtė. To nenorėtų... Ne, nė už ką... Pirma kraujas, tada šaltos jūros bangos...
Mergina atlošė galvą. Šalti lietaus lašai plovė jos purviną odą. Plovė nerimą, liūdesį ir... skausmą...  Ne, deja, skausmo jie nenuplovė. Bet jai buvo gerą bent šią trumpą akimirką. Ji atsiduso. Kaip paskutinysis patepimas, pagalvojo mergina. Lietus nuplovė visas jos nuodėmes... Tai ženklas. Tai tikrų tikriausias ženklas.
Mergina niekada nebūtų net pagalvojusi, kad savo gyvenimą užbaigs būtent šitaip. Šitaip gėdingai. Būdama paauglė, ji nesuprato tokių žmonių, kurie patys pasirenka mirtį. Būdama keturiolikos ji turėjo draugę (na, greičiau, pažįstama), kuri neištvėrusi hormonų audrų (taip tada ji girdėjo šnekant mama su tėčiu) pasidarė sau galą. Ji buvo gera paauglė.. Ir jos tėvai buvo geri, gal todėl tokie dalykai atrodė kvaili? Ji nesuprato, kas tūrėtų tokio įvykti. Taip, likimo ironija... Jai buvo labai gėda, bet tiesiog daugiau nebegalėjo.
Viskas tiesiog griuvo akyse. Visas darbas, pasiekimai, visas gyvenimas, liko tik didelė šiukšlių krūva. Kur tau šiukšlių... Šiukšlės lyginant dar gerai.. Šiukšlėse bent kaip nors dar įmanoma gyventi. Ne, jos gyvenimas tapo didele dvokiančia mėšlo krūva... Taip, dabar teisingai pasakyta... Ir dėl visko realiai kaltas jis. Staiga ją užgraužė sąžinė: kodėl nepadarė to, apie ką taip seniai galvojo? Kodėl nesuvarė tam šikniui kulkos į tarpuakį? Tiek to... Dabar ji jau tikrai ten nebegrįš. Namai... Jos galvoje nuskambėjo ironiškas juokas.
Taip... Tai va... Didelė dvokiančio mėšlo krūva...
Pirma, jis pasirodė esantis ne toks, koks ji galvojo. Kai jie susipažino, gyvenimas atrodė nuostabus. Viskas sekėsi. Ji baiginėjo paskutinį kursą universitete. Buvo belikę tik atsiskaityti mokomuosius dalykus ir apsiginti diplominį darbą. Ji jau turėjo darbo pasiūlymą, kurio tikrai žadėjo imtis tik baigus universitetą. Žinoma ji taip ir padarė. Mergina su juo susipažino viename vakarėlyje. Jis jai pasirodė toks mielas ir geras, kad iškarto susižavėjo. Iš pradžių jie bendravo sms žinutėmis, vėliau pradėjo susitikinėti. Viskas buvo tobula. Ji labai jį mylėjo. Na, iš tiesų, tai ir dabar tebemyli, tiesiog dabar to jau nebeužteko... Jos vienos meilės abiems neužteks. Jis irgi merginą mylėjo. Bent jau taip sakė. Ir ji juo tikėjo. Po metus laiko trukusios draugystės, jie apsigyveno kartu. Tada irgi dar buvo viskas gerai. Kažkurį laiką. Bet paskui viskas po truputį pradėjo keistis. Jis pradėjo gerti. Iš pradžių nedaug, bet kasdieninis alkoholio kiekis po truputį pradėjo didėti. Ir tada atsitiko tai, kas absoliučiai pakeitė jų santykius. Jis jai sudavė. Tai buvo tik menkas antausis, bet paskui tai peraugo į smūgius iš kumščio. Merginos kūnas visą laiką buvo nusėtas mėlynėmis. Ji nebeatsimena laiko, kada jos oda buvo lygi. Tą patį galima pasakyti ir apie jos veidą. Tačiau mergina niekam nieko nesakė, prisigalvodavo įvairiausių pasiteisinimų iš kur atsirasdavo tos mėlynės. Bet tie pasiteisinimai ne visada suveikdavo.. Atsirasdavo žmonių, kurie suvokdavo kas vyksta, bet ji vis tiek neigdavo...
Antra, ją išmetė iš darbo, kad ir koks jis buvo. Jai nepatiko, tačiau bent jau šioks toks. Išmetė dėl jos išvaizdos. Amžinai atrodė tarsi bokso kriaušė. Darbe nebuvo svarbu iš kur atsirasdavo mėlynės, bet faktas buvo tame, kad ji buvo jomis nusėta ir jos darbdaviams visiškai buvo nusispjaut iš kur jos atsirasdavo.
Trečia, ji nebeturi namų. Mergina nebegalėjo su juo gyventi. Ji pabėgo. Susikrovė daiktus ir nieko nesakiusi išėjo. Jis miegojo priešais televizorių su alaus buteliu rankoje. Prieš išeinant jai kilo noras išsitraukti šautuvą, kurį jis laikė spintelėje prie lovos ir nudėti tą bjaurybę, tačiau netgi keršto aktui ji buvo pernelyg išsekusi.
Staiga jos mintis nutraukė riksmas. Mergina pasuko galvą garso link ir išvydo palei atramos kraštą einantį vaikiną. Jis stipriai laikė įsikibęs tvoros. Vaikinas buvo nuleidęs galvą.
- Ar yra čia kas nors? – vėl suriko jis.
Mergina nusistebėjo. Ji stovi tik kokie penki metrai nuo jo, o vaikinas jos nemato. Gal..
- Taip.. – atsakė mergina priėjusi arčiau.
Vaikinas išgąstingai krūptelėjo. Jis pakėlė galvą. Tada ji suprato. Suprato, kodėl jis jos nematė. Jis nieko nematė. VISIŠKAI NIEKO. Jo akys buvo tamsios. Labai tamsios. Kaip bedugnė, pagalvojo mergina, tačiau tos akys turėjo kažką tokio, ko neįmanoma įvardyti žodžiais.. Kažką tokio... Traukiančio... Tarsi norėtum paskęst toje bedugnėje, ir niekada iš jos nebeišlipti... Pradingti akyse...
- Atleiskit, - prikimusiu balsu ištarė vaikinas. – Gal galėtumėte padėti? Kažkur pamečiau lazdelę... Vėjas taip staigiai pakilo, kad nespėjau susigaudyti kas vyksta ir... – vaikinas nutilo. Jam ką tik toptelėjo, kad tas „Taip“ tiesiog pasigirdo.
- Ar čia yra kas nors? – jis dar kartą pakartojo klausimą.
Mergina suprato tą sumišimą jo veide. Ji nušypsojo. Vaikinas buvo pusilgių juodų plaukų, kurie buvo kiaurai šlapi, kaip ir jo drabužiai. Lietus tiesiog pylė. Bet vėjo nebuvo. Lietaus lašai tiesiu kampu krito iš dangaus į žemę.
- Taip yra... – atsakė mergina. – Matau jūsų lazdelę.
Vaikinas atsiduso. Mergina pamatė lazdelę porą metrų už jo ir nuėjo jos paimti. „Įdomu, ką aklas vaikinas čia veikia tokiu oru? “ pamąstė ji.
Mergina pakėlė lazdelę ir priėjusi prie vaikino padavė ją.
- Ačiū. – ištarė jis tyliai.
- Ar pareisit? – paklausė mergina.
- Taip. Be jos niekur, su ja bet kur. – vaikinas parodė į lazdelę ir nušypsojo. Mergina atsakė tuo pačiu. Optimistas, pagalvojo ji.
Vaikinas dar kartą padėkojo, mergina atsakė, kad nėra už ką ir jis pasuko eiti. Ji stebėjo kaip jis eina. Iš lėto. Kelią sekdamas lazdele. Buvo gerą stebėti, kad tokie žmonės kaip jis sugeba džiaugtis gyvenimu. Mergina pagalvojo, kad gal ir jai ne viskas prarasta... Ne, nebėra vilties.. Jos laimė seniai pabėgo..
Ir kurgi mes sustojom? Ak, taip...
Ji priėjo prie molo krašto. Kairėje rankoje vis dar laikė peilį. Lietus rimo. Dabar tik truputį krapnojo. Mergina stipriai užsimerkė ir įsipjovė sau į delną. Kraujas nulašėjo ant šalto betoninio grindinio. Ji pažvelgė į delną. Gerai... Tada užsimerkė. Viskas. Tai pabaiga.
- Galiu paklausti?
Mergina krūptelėjo. Kas per...? Ji apsisuko ir už savęs išvydo tą patį vaikiną. Ji piktai pažvelgė į jį. Kaip jis gali jai trukdyti tokią akimirką? Jau turėjo būti pabaiga. Ji jau dabar turėjo miegoti šaltose jūros bangose.
- Atleiskit, kad vėl jus trukdau. – vaikinas atrodė pasimetęs. Tačiau jo veide atsispindėjo ryžtas. – Tiesiog turiu patenkinti savo smalsumą. Ką tokia mergina veikia čia tokiu oru?
Mergina nusišypsojo. Taip, vis dėlto jo smalsumas didelis. Kad ir kaip norėtų, ji tikrai nežada jam pasakyti. Tai ne jo reikalas. Tai tik jos, jūros ir peilio problema.
- Iš tiesų galėčiau paklausti to paties. – atsakė mergina. Vaikinas nusišypsojo.
- Na, kadangi nė vienas negalim išduoti savo priežasčių, kodėl esam čia, tai norėčiau paprašyti dar vienos paslaugos. – vaikinas nuleido akis. – Gal vis dėlto galėtumėte mane palydėti? Suprantat, būčiau parėjęs ir pats, bet kadangi čia taip slidu, tai man...
- Gerai. – nutraukė ji mergina. Jo veide atsirado palengvėjimas. Jis nusišypsojo. Nors mergina iš pradžių susinervino, kad jis jai sutrukdė, bet dabar ji tarsi jautė, kad turi jam padėti. Ji negalėjo apibūdinti to jausmo.
- Gal galėtumėte duoti ranką?
Mergina pasimetė. Duoti ranką? Ji pažvelgė į abidvi savo rankas. Abi buvo kruvinos. Iš vienos riešo lašėjo kraujas. Ji atsiduso. Nusivalė sveikąją ranką į kelnes ir padavė ją vaikinui. Tikėkimės jis nepajus kraujo. Delnas atrodė toks daugmaž švarus. Jis stipriai suspaudė ranką. Vaikino ranka virpėjo. Arba jam buvo šalta, arba jis šiaip jaudinosi. Jis nėjo slidinėdamas ir todėl jai šiek tiek pasirodė keista. Bet gal jam dabar tiesiog patogiau eiti..
Jie ėjo tylėdami. Mergina tikėjosi, kad užteks jį palydėti iki molo krašto ir kad paskui jis pareis pats. Tačiau kai pasiekė molo pusiaukelę, vaikinas paklausė klausimo, kuris ją labai suglumino. Ir mergina sustingo it įbesta. Jo akys... Jo akys tikrai bedugnė.
- Iš kur tu žinai?... – vos išlemeno ji. Negalėjo patikėti savo ausimis. Jis juk aklas. Jis negali to matyti. Negali. Tiesiog negali. Bet šiaip sakoma, kad aklieji tiesiog taip viską jaučia, bet pajusti tai...
- Supranti... – jo balsas pasidarė kitoks. Rimtas. Nebevirpėjo. – Žinau, nes mano tokia užduotis. Aš privalau žinoti.
Mergina bandė išsivaduoti iš jo rankos, bet jis laikė ją stipriai suspaudęs. Jos veide pasirodė panika. Ji nesuprato.
- Ar atsakysi man? – paklausė vėl jis. – Kodėl tu nusižudei?
- Ką? – merginos akyse parodė ašaros. Kaip tai kodėl ji nusižudė? Ji dar to nepadarė. Ką jis čia šneka? – Aš dar to nepadariau. Ką tu kalbi? Kas tu toks? Paleisk mane!
Bet jo ranką laikė kuo tvirčiausiai jos delną.
- Nereikia bijoti. Aš tau nieko nepadarysiu. Tiesą sakant tu jau pati sau viską padarei. Paklausyk manęs. – ištarė jis vėl. – Tu jau geras 15 minučių stovi prasipjovus riešą. Ar tau neatrodo keista, kad dar tau nepasidarė silpna? Kodėl tu dar nealpsti? Tu įsipjovei tikrai giliai, tu jau turėtum gulėti be sąmonės.
Mergina pradėjo drebėti. Paleisk mane, mintyse rėkė ji. Tačiau jis buvo visiškai teisus. Ji jau turėtų būti be sąmonės, bet dar lyg niekur nieko stovi ir šnekasi su juo. Kas po velnių jis toks?
Tarsi išgirdęs jos mintis vaikinas atsakė.
- Aš esu dvasia, kuri renka savižudžius ir sprendžia, ar jie tikrai turi eiti į požeminį pasaulį. Tu jau mirus. Pameni tą vėjo gūsi, kurio metu įsivaizdavai, kad miršti? Deja, tai nebuvo tik tavo įsivaizdavimas, tai įvyko iš tiesų. Tu mirusi. Ir dabar aš esu čia, kad galėčiau nuspręsti, kuriam pasauliui tu priklausai.
Merginą sukaustė panika. Ką? Ji mirus. Jau? Ne, tai neįmanoma. Jos akys pradėjo bėgioti kaip pašėlusios ir prisipildė ašarų. Ne taip, tik ne taip ji turėjo mirti.
- Aš nenorėjau… - išlemeno ji. – Ne… Kodėl taip? – mergina suklupo. Ji bandė dar kažką pasakyti, tačiau žodžiai strigo gerklėje. Kažkokia nesąmonė. Kaip ji gali būti mirusi? Tai nelogiška. Tai neįmanoma.
Vaikinas atsiklaupė priešais ją, vis dar nepaleisdamas rankos. Tada kita ranka pakėlė jos galvą ir pažvelgė į akis. Jis žiūrėjo labai įdėmiai.
- Visi savižudžiai taip sako, kai aš ateinu jų pasiimti, bet ne visi taip galvoja. Dauguma tiesiog nenori visos amžinybės agonijos, tai bando mane įtikinti. Paaiškink kodėl turėčiau tavimi patikėti?
Tačiau mergina negalėjo pasakyti nė žodžio. Burna buvo išdžiuvusi ir liežuvis tiesiog lipo prie gomurio. Ji nenorėjo mirti. Vis dėlto ji nenorėjo mirti. Ji nori gyventi. Kodėl jai iš vis buvo šovusi tokia mintis? Kodėl Ji iš vis sumąstė nusižudyti. Juk jos gyvenime nieko nebuvo nepataisomo. Jos vyras nebuvo jau toks pavojingas. Ji galėjo tiesiog pabėgti nuo jo. Ji turėjo draugų, kurie tikrai būtų jai padėję.. Kodėl ji taip padarė?
Staiga mergina pajuto kaip pradeda skęsti vaikino akyse. Pajuto, kaip praranda pojūtį su aplinkiniu pasauliu. Ji krenta į bedugnę. Viskas baigiasi. Jau per vėlu. Po truputį ją pradeda apgauti tamsa. Ji skęsta. Ji paskendo.

Mergina pabudo iš komos po mėnesio. Ją iš jūros ištraukė žvejys, kuris pamatė, kaip mergina neatlaikius stipraus vėjo gūsio nukrito į vandenį. Tada jis iškvietė greitąją. Daktarai manė, kad ji nebeatsigaus, bet ji pasirodo buvo daug stipresnė, nei kas nors galėjosi tikėtis.
Po šiokios tokios terapijos dar po mėnesio ją išleido namo.
Dabar iš ligoninės už rankos ją vedė mama. Merginai buvo sunku eiti. Koma buvo labai gili. Dar prireiks laiko, kol ji visiškai atsigaus. Bet svarbiausia, kad mergina gyva. Mama tylėjo. Ji irgi. Per visą laiką, kol vyko terapija, ji bandė suvokti, kas ten buvo per sapnas. Labai keistas sapnas. Ji niekada nebuvo jutusi tokių išgyvenimų sapne. Tai atrodė tiesiog neįmanoma. Ar visi ištikti komos mato tokius vaizdus?
„Ne visi“
Mergina krūptelėjo. Ji sustingo kaip įbesta. Tas balsas jos galvoje. Ar jai pasigirdo? Ji pradėjo visa drebėti. Girdėjo tarsi per miglą mamos balsą, kuris klausia ar jai viskas gerai. Tačiau ji jo beveik negirdėjo. Mergina lėtai pakėlė akis nuo grindinio ir kitoje gatvės pusėje išvydo tą patį aklą vaikiną. Jis stovėjo pasirėmęs lazdele, žvelgė į ją tamsiomis tarsi bedugnė akimis ir šypsojosi. Šypsojosi?
„Susitvarkyk gyvenimą. Tai paskutinis tavo šansas. Kitą kartą viskas gali baigtis kitaip. “
Mergina pilnomis ašarų akimis žvelgė į jį. Staiga pravažiavo autobusas ir vaikinas dingo.
Tyliu, prislopintu balsu ji ištarė:
- Taip.