Ištrauka

„O kas bus toliau? „ - aš klausiu savęs atsikėlus kiekvieną rytą. „Kas bus rytoj, kas bus šįvakar? „. Sunkiausia būna tada, kai prarandi kažką artimą sielai, net nėra svarbu ar pažinojai tą kažką ar ne ir visai nesvarbu jei nežinojai kad tai egzistuoja, svarbiausia yra tai, kad praradęs jauti liūdesį. Liudesys sau tyliai užspaudžia tau smegenis ir tu pamažu virsti padaru, kuris nebegali galvoti apie nieką, išskyrus save. Virsti tuo, kuo niekada nebūtum pagalvojęs, kad virsi. Po to jauti baimę, kuri nejučiomis įsilieja į tavo kraujagysles. Tada tu jau nebe padaras, o žvėris. Kai baimė ir liūdesys atranda savo vietą tavyje netyčiomis tave sumano aplankyt pyktis, jis perauga į agresiją ir tampi ne kuo kitu, o tik žmogumi. Ir tai viskas.

Tada belieka tik verkti.

In memoriam Vytautas Kernagis