Jausmai rudeniui

Ruduo. Atrodo jį galima apibūdinti kuo įvairiausiais žodžiais, tačiau šiuo metu visos mintys tarsi išgaravusios.
Gal pradėti „Ak, kaip gražu“ Ne. Per banalu. Gal pradėti pildyti dienoraštį ir aprašinėti besikeičiantį vaizdą, o gal žiūrint pro langą skaičiuoti krintančius lapus ir aimanuoti? Ne.
Tas lėtai slenkantis ruduo varo iš proto. Juk kasdien norisi gėrėtis tais vakystėj regėtais kaštonų žiedais, o galbūt uosti liepų kvapą...
Tačiau šis grožis beveik nuogas, o tada supranti, kad metai pralėkė taip greitai, tarsi vėjo sūkūrėlis ant žemės su lapais viduje.
Artėjanti monotonija. Dar kelios žvarbios dienos ir gatvėj nebesimatys ir taip skubančių žmonių. Prasideda rudeninė depresija, o kai susimąstai nė nežinai dėl ko. Gal dėl besikeičiančio ar šąlančio oro, aplinkos ar garsų. Būnant lauke taip ir norisi apsukti paraudusią nosį nuo šalčio šaliku, ant galvos užsimaukšlint kepurę, o ant rankų - mylimos močiutės megztas pirštines. Tada nejučia pagreitini žingsnį, kad kuo skubiau atsidurtum namuose, kur kvepia garuojanti vakarienė.
Už lango tik vienas kitas paukštelis, sustingusi žolė. Iš ten sklinda tokia stinkdanti ramuma, tyluma, gyvybės neegzistavimas. Tai priverčia pajusti tuštumą, kažkieno nebuvimą, šaltį... Tačiau galiu ramiai gulėti priešais nelabąjį televizorių, turėti rankose šiltos, juodos arbatos puodelį su citrina ir jaustis kaip vaikui paguldytam i baltų patalų lovą, kvepiančia mama.
Visos mintys išsakytos, viskas palyginta. Manau, kad reikia gyventi toliau, džiaugtis kiekviena diena ir mylėti tą žvarbų ir tuščią rudenį.