Neįdomi mėšlavabalio kelionė per juodą nuobodybės dykumą..........

Anksčiau, kol dar skraidyt galėjau,
Gyventi buvo žymiai įdomiau.
Pakilti virš pilkos minios gebėjau,
Matydavau už ją kur kas toliau.

Kol svajos nešė kaip sparnai Ikaro,
Aukštai galėjau kilt, toli nuskrist,
Bet skrydžiai tie iš proto minią varė,
Linkėjo ji man kuo greičiau nukrist.

Nukritus, plunksnas iš sparnų manų
Minia be lašo gailesčio pešiojo
Ir slėpė jas pagalvėse “gerų” žmonių,
Kurie ramiai su juoda sąžine miegojo.

Tiktai sparnų netekęs supratau,
Kodėl reikėjo miniai taip daryti.
Gyventi miniai žymiai patogiau,
Kada virš jos negali nieks skraidyti.

Mintis į galvą, kad kvaila nešautų
Pakilt rytoj padangės mėlin vėlei,
Dėl svorio liepė man batus apauti,
Pripiltus pilko kasdienybės smėlio.

Per juodą smėlį nuobodybės dykumos
Dar kartais brisdamas skraidyt svajoju.
Pakilt neleidžia smėlis batuose manuos,
Ir kaip gyvenimas lig kraujo graužia kojas.

Vistiek pirmyn, sukandęs aš dantis,
Lyg mėšlo vabalas kažkur ropoju dar
Iš kur einu ir kur nuves takelis šis,
Atleiskit, pats gerai nebežinau dabar...