Pranykus vasara,be šilumos...Tau

Dangum į nuolaužas senas paskęstam
Apsaugodami artimus nuo skausmo
Neklausome dažnai ko mūsų moko
Praleidžiame dienas geras kurios išnyksta
Ir nebelaikom svetimų nei priešų nuoširdžiais
Atleidžiame senas klaidas jaunystės
Sugrįžk, atklyski iš tamsos į šviesą
Kam pasiklydai tarp rasų žolėse
Sugniaužus kuščius vasara bevaisė
Išnyks ir šalsim baltumoj jau dviese.