Lydima tylos

Pasirėmusi tyla delnuos žymėjo man
Skaičiuotus pirštelius mamytės,
Pynė kasose jos kvapą
Ir žadėjo dar vienus pietus prie žvakių.

Geidžiau regėt nematomas sūpuokles,
Kur tėtukas ten, kamputy,
linksmai liūliuodavos kas vakarą.
Teta tyla meluoti negalėtų.

Su sesyte pasakose lipdavom ant kalno,
Kur megztam rūke vienodai skleidėsi gėlynai.
Žiūrėdavom nuo ten mėnulio šokį debesuos –
Užsimerkus. Atsimerkus. - - -

Teta tyla,
Girdit, kaip širdis manoji plaka?
Tuk tuk, tuk tuk – o gal ten beldžias?
Tik nesakykit, kad vėl tie angeliukai.