Laukymėje

Gražioje laukymėje prie upės kranto , nežinia iš kur augo vieniša aguona. Ji mėgo stebėti upės tėkmę, skaičiuoti praskrendančius paukščius. Ji šiek tiek pavydėjo ir upės vandenims ir paukščiams, kad jie gali pamatyti pasaulį . Ne taip kaip ji - tik savo laukymę. Ir stovėdavo ji kiauras dienas šiek tiek liūdna , šiek tiek apsnūdus kol...
Vieną rudens rytą kažkas tyliai sušnabždėjo jai ..."Labas ...Kodėl nesidžiaugi tokiu nuostabiu rytu ? "
-Kas Tu ? - nustebo Aguona
-Aš vėjas,pasaulio klajūnas.
-Aš tau pavydžiu kelionių, augu čia viena ir nematau nieko išskyrus savo laukymę...
-Nori aš tau papasakosiu ką esu matęs?
-Labai
Ir vėjas švelniai sukdamas ratus apie aguoną pasakojo jai apie savo matytas vietas , šalis. Apie nuostabias jūras ir salas, apie kalnus ir vandenynus, apie miškus ir dykumas. O aguona klausė jo šnaresio ir linguodama vėjo ritmu svajingai šypsojosi...
Vakare vėjui nurimus ji taip ir pasitiko naktį...su šypsena ir viltim...su viltim kad ir ryt vėjelis atneš jai dar vieną trupinėlį savo pasaulio...
Ir nuo tol kiekvieną rytą vėjelis ją lankydavo ir kalbėdavo jai apie viską...Aguona klausydavo niuniuodama ...jos žiedas išsiskleisdavo vos pajutus švelnų jo prisilietimą, ir jų draugystė atrodė tokia tvirta, graži nesavanaudiška...jinai dovanojo savo žiedo grožį ir kvapą vėjui o jis džiaugdavosi galėdamas kuždėti jai švelnius žodžius...glamonėti jos liauną liemenį ir tarsi kraujas raudoną žiedą...
Slinko dienos...ruduo pasiliko jau praeity...upė apsirengė ledo rūbu...paukščiai nebepasirodydavo horizonte ...tačiau šilta jų draugystė tesėsi ir žiemą . Ir aguona žydėjo.
      Tačiau vieną vakarą aguonai vienai besvajojant į laukymę atklydo jauna pora žmonių. Ir koks buvo jų nustebimas pamačius rubino spalvos aguonos žiedą. Balto sniego fone jis žaižaravo ir spindėjo skaisčiai purpurine spalva.
    Jaunuolis nulaužė aguonos žiedą ir padovanojo jį savo mylimaja...aguonai spėjus dar su džiaugsmu  pagalvoti...
" PAGALIAU IR AŠ PALIKSIU TĄ LAUKYMĘ IR PAMATYSIU VISKĄ  APIE KĄ MAN VĖJAS PASAKOJO..."
    Ryte atskridęs vėjas rado tik žmonių įmintus pėdsakus...jis suko ir suko ratus šaukdamas  savo draugės vardą ... Aguona!!!! AGUONA!!! AGUONA!!!
  Ieškodamas jos jis pūtė be perstojo ......O žmonės kalbėjo....
- Kokia siaubingai šalta ir vėjuota žiema........