Durys

Aš esu durys.
Kas pro mane įeis,
tas bus palaimintas
Tarė Jėzus
Skverbtis aš žadu pro audinius jojo
Portalas jis gana trapus
Atverti širdį manasis užmojis yra
Ašmenys tvirtai suspausti mano rankose
Rėžiu Jėzui pilvą
Jam visai neskauda
Žarnas jau matau
Sunku pralįsti pro tas žabangas
stiprios virvės tosios žarnos
gličios ir išvirtusios
Kuo giliau lendu
tuo ankščiau, ankščiau...
svoris mano darko organus
durklas veržiasi pirmyn
Netyčiom užmyniau inkstą
Jėzus nervingai suinkščia
Koją graužti pradėjo
skrandžio sultys išsiliejo
sukandęs dantis aš lendu
gilyn, gilyn, gilyn...
Kraujas ir mėsa apsupo
oro trūkti aš imu
Liepsnojantis kūno tvaikas
išžagina mano mintis
iš lūpų mano virsta žodžiai bjaurūs
agonija apėmė mano akis
Kristaus šonkauliai labai jau aštrūs
laužiu ir kapoju, per šonus vanoju
Nagi, nagi, kur gi ta širdis?
Tuoj apims ne viltis!
Mintys lekia pašėlusiu greičiu
Ieško pagalbos iš svetimų burnų.
Šonkaulis jau lūžo ir pradūrė oro puslę
Jėzus suklupo
ir rojaus sodai išdžiūvo
akis ir ausis kraujas užplūdo
manąją odą plaučių šakės duria
kojas apimus skrandžio rūgštis
pūdos ir skaidos mano būtis
Jėzaus riksmas nustelbė mano mintis
skaudėti pradėjo, nes širdį lytėjau
pagautas nirvanos kaušą prasiskėliau
visas smegenis paleidau vėjais
pasąmonė užsiliko kertej
mano kūnas dvokti pradėjo
kur ta širdis?! Kur ta širdis?!
šaukia manoji lemtis
Jo kūnas prarijo mano būtybę
ar verta kentėti tokią galybę?
kam leistis pakalne, kai nėra kalno
Ar širdis jojo apglėbtų mane
taip kaip galvojau savo sapne?
skonio ir kvapo mėlynas dangus
mano akyse dar ilgai užsibus
gražiųjų gėlynų spalvas nurijau
senųjų pasaulio grožybių pasgedau
praradau visa tai vienu rankos mostu,
nes svetimą širdį išrauti žadu,
kad būčiau palaimintas šventųjų angelų
Tai kur ta širdis, povelnių?!
spjaudausi kraujais tardamas žodžius
Palaidojau save jo kūno gelmėse
Palaimintas nesijaučiu ir gėdą turiu
Nieko nepešiau ir Jėzum nebetikiu





P. S įdėjau į šiukšlių dėžę, nes manau, kad reikėtų dar patobulinti. Dar kažkos nebaigtas.