Išsukinėjimai [Apie Miestą tau ir tave Miestui]

Prie Miesto Centrinio pašto apsigyveno Moterėlė – Sraigė, kiekvieną dieną skaitanti žurnalus. Nenuspėjamu laiku ji kantriai, po truputį susineša visus savo namus – didžiulius ryšulius, ryšulėlius, dėžes, dėžutėles, surištus senus laikraščius, žurnalus, reklamas. Susineša taip vat tyliai, suraukus antakius, tylėdama, apsimuturiavus kaklą, užsimaukšlinus kepurę, įsikišus į ausis kamštukus – negirdėti Miesto erzelio.
Sėdi per dienas prie Centinio pašto ir saugo įėjimą. Saugo nuo tavęs. Nors tik aš vienintelė žinau, kad jos šio mėnesio misija – apsaugoti paštą nuo manęs, nuo iš neapsakyto ilgesio, graužulio, mėlynumo ir jau antrą savaitę besitęsiančio driežiškumo. Kai visa tai baigsis – tau kantriai rašytas laiškas pasens, sutins raidės, sudils popierius, išsilies žodžiai, susens mano mintys ir atvirumas tau. Laiškas – pasenęs reikalas, apipiltas aviečių sirupu, ilgesiu, lūdesiu ir vienišumo alveolėmis. Kranksi varnos, tyčiojasi iš tokio mano ištyžimo, iš tokio mergaitiškumo, kuris netinka šitam Miestui. Čia šiandien dera tik pakvaišusios varnos, daužančios į langus negyvas zyles. Čia šiandien pritinka tik pamišėlių pakabinti negyvi varnėnai ir kovai ant medžio šakų.
Ir negaliu tau perduoti šio laiško, anei išsiųsti. Bijau tos Moterėlės Sraigės akių. Bijau praeiti, bijau, kad ji pakels akis ir man visai to nenorint, bet tikintis – išpranašaus ateitį. Vardan saugumo, vardan raganiškumo [būtinai sieti su regėjimu] numatyti, pasiraitoti rankoves anksčiau nei pasijusiu puolama. Ir niekas nenorės žinoti, kad ateitis šitam Mieste man neegzistuoja.
Tad sėdžiu štai šitam parke, nes kur kitur prisiglausti Mieste lieka vis mažiau vietos. Ir nelaukiu tavęs. Aš net užbūriau gatvių pradžias, kad tu į jas neįžengtum, užsukau jų centrus, ilgai plušau, kol jos išėjo nors kiek panašios į spirales. Ir sėdžiu nuošaly tų spiralių, kaip minėjau – šitam Miesto parke. Ir rašau tau beveik nebegalvodama apie tave. Suvokiu, kad pirmą kartą tai darau – ne per vėlai – pačiu laiku. Daug lengviau tai daryti suspaudus Miesto gelžgalius rankose – turėklus, nematant tavęs. Atiduodu štai duoklęs tau. Neapgailestauju, kad ji pirma, vienintelė ir paskutinė.
Niekada nemylėjai šito Miesto. Ir kas keisčiausia jis nepyko dėl to. Maža to, jis net dabar tau padeda, sugebėjo pasidalinti į dvi dalis. Dabar, jei pastebėjai, egzistuoja du Miestai – vienas tikrasis, kitas – tik jo atspindys, jei rastum vidurį – pasijustum lyg stovėtum priešais veidrodį. Tik baisiausia, kad niekaip negalėsi atskirti, kur tikroji jo pusė. Taigi, kaip minėjau, nors tu nemylėjai šio Miesto – jis net dabar tave saugo, gal dėl to, jog mėgsti džiazą, tad pasidalinęs Miestas tave čia ir paliko, kur mašinų apskaldytų namų kampuose skamba muzika ir girtos katės trinas į tas sienas, vis meilinas, vis kraipo ūsus ir murkia ir šaukiasi, kad būtų glostomos – visos jos čia susirinko – beuodegės, beausės, beūsės, benagės ir bevalės, mylinčios ištvirkusias tavo rankas, alpsinčios nuo tavo geltonų akių.
Miestas nepasigailėjo manęs, o sugniaužęs mano plaukus stvėrė ir nutėškė štai Čia, į kitą pusę – dabar mano matymo laukas primena atvirkštinį veidrodžio principą. Iš pradžių buvo sunku išmokt vaikščioti – bet štai po kurio laiko aš net sugebėjau įsigudrint ir rašyti tau, sėdėdama kitoje parko pusėje. Galų gale, padėjus vakarais pavargusią galvą jau galiu regėti Tikrąjį Miestą – man leido sapnuoti.
Daug tiltų ir gatvių turėsiu Čia surasti ir užkerėti nuo tavęs. Šioji Miesto pusė nemėgsta tavo kvapo, nes tu visuomet kvepi sandalmedžio smilkalais, neapkenti natūralaus žmogaus kvapo, tai verčia tave prisimerkti ir išplėsti šnerves – tuomet pasimato raudoni sūleliai – kapiliarai, nekenti jų. Jie tave trikdo kitų akivaizdoje.
Supratau, kad tą naktį, kuomet kabojom žemyn galvą nuleidę plaukus į sušalusią Upę, iš akių iškritome mes patys. Praplaukęs plaustas su degančiu laužu ėmė ir sugavo, sušildė ir nuplukdė. Aklais varnėnais virtom, sukryžiavom rankas ir tuomet iš nagų nukritome mes patys. Nuskendom į Upės dugną, ten pasigavo mus žiovaujanti žuvis, prarijo ir užmigo. Benagiai likom – vilkinėti po Miestą tapo neįmanomybe. Nusišypsojom, kad turim vienas kitą ir tuomet iš šypsenų iškritome mes patys. Vėjo gūsis pažabojo mus ir nunešė į Miesto pakraštį. Sutrikę nuleidom kojas ant tilto – laimingi, kad plaukai mus dar riša, sukibę jų galiukai neatskiriami, susipainioję – rebusas, kurio išspręsti nė patys negalim. Dabar nė tų plaukų neliko. Nuslinko – atslinkus rytui. Benagiais pirštais surinkau juos, po vieną graibiau ant įšalusio sniego. Tu seniai jau buvai nubėgęs, verkdamas paskutinį kartą gyvenime veidu, nes akių nebeturėjom mes abu. Surinkau plaukus – mus pačius ir šiurpstant plikai galvos odai patraukiau per Miestą. Atėjus pavasariui sudeginsiu, kad pamišę paukščiai nerastų, nesusuktų lizdų, kad nors galvos tau neskaudėtų ir man neskaudėtų.
Taip ir jaukinausi Kitą Miesto dalį, palikus tau jau prijaukintą. Susibičiuliavom, naktim man net parodo, kaip tu klajoji – visas beplaukis, beakis ir benagis, neįžvelgiu, gal jau kokiam atliekų maiše ir radai sau pritinkančią šypseną.
O aš žinau, kad net nesupranti, kaip čia, Kitam Mieste, yra vaikštoma, kaip čia yra klausoma, kaip leidžiami vakarai, kaip šnekama. Po truputį mokiausi, po truputį išžiemojau ir pagaliau žvirblių maištas paskelbė ultimatumą – Mėlynos Antys pagaliau gavo Miesto leidimą išvykti. Apskritai ir KvaDratiškai išvykti iš Čia – iš Šito ir Kito Miesto. Žinau, kad ten, kur išvažiuosiu bus nenuspėjamos ir baugios erdvės, bet Miestas yra visur – ir Ten jis pyks ir juoksis iš manęs stebėdamas pro apsiniaukusius langus.
Atsisveikint visiškai neprivalom, net kai taip mergaitiškai vis knieti rašyti laiškus, nors Miestas juos vis tiek suranda ir kai kuriuos suplėšo. 
Palieku jį čia. Vasarėjant ir sirpstant vakarui, žinau, kai tau gels kulnus ir perštės krutinę – rasi visa tai. Ir tarsim tuomet sudie.