...tau keleivi

Pražysta man naktis te skausmo rože,
Kurią užauginau pati... Deja širdy.
Belieka tik graži nakties paguoda
Ir vasara, o tu iš ilgesio virpi.

Vėluoju aš į traukinį, jau riedantį į tolį.
Man rodos, kad gyvent dar per anksti...
Jau paskutinį kartą aš bučiuoju žolę,
Kai glosto jają rytmečio rasa skaisti skaisti.

Renku tas ašaras - dedu į delną tyliai.
Brangiausius perlus vėjui palieku...
Jau paskutinį kartą paliečiu aš meilę
Ir paskutinį kartą tyliai paslapčiom karštai verkiu.

Kaip kūdikis silpnutis ir bejėgis,
Kaip žvakė verkianti karštu vašku.
Verkiu kaip dega meilė pirmutinė
Dėl dužusių gražių svajų, vilčių.

Dėl to krentu jau paskutinį kartą..
Juk ne sapnuos sudūžta bangos ant krantų.
Te ašaros palaidoja kartėlį šaltą,
Kaip ledkalnio viršūnės atšvaitų.

Lai šiąnakt pilnatis man nesišypso.
Jis nori kviest mane su vėju skrist oru.
Laisva akimirka... Laisva kaip laimės blyksnis
Kaip dieviškai baltos putos supimas ant bangų.

Sušoks širdis jau paskutinį skausmo šokį
Ir adatų daugiau nereik... sakiau skaudu..
Giliai palaidosiu sparnuotą jausmo lobį
Ir paskutinį kartą aš sakysiu, kad ESU.

Lai tyrume ir meilėj ištirpinsiu skausmą.
Jau paskutinį kartą - nebebus tokių naktų...
Rytoj... rytoj... rytoj pagausiu džiaugsmą
Tiktai lai šiąnakt nepristinga man raktų.

Vartus užtrenksiu, langines užversiu tyliai.
Ša... Lai miega, neprikelk sakau, tyliau...
Ir numarinsiu užmarštin aš krištolinę pilį,
Kurią žemčiūgais ir safyrais rodos vakar nusagsčiau.

Takelį nubarsčiau aš saulės jūros perlais,
Išklojau purpurine rožės žiedlapių rasa.
Lai ji nupraus pavargusiam keleiviui kojas,
Kai bėgsiu pasitikt jį aksominiu kilimu basa.

Deja... Tai buvo vakar. Rodos visas amžius
Man prieš akis sunyko. Na tai kas!
Lai šiąnakt čiulba skausmingiausias ryžtas
Ir meilė būna didele žaizda.

Telieka pilkos uolos - šaltos kaip mirties gręžimas,
Pakibusi tvirtovė, stingstanti erdvės laike.
Lai nei dangus, nei žemė apie ją daugiau nežino.
Lai pasislėps jinai bespalviame rūke.

Troškimas lai tesako „būk negyvas“,
Tačiau viena akimirka šalia tavęs.. tiktai viena
Lyg pasaka... pavasariu atvers man sielą,
Užtrenkti noriu, šiandien meile nekalta.

Deja, užvert nespėjau paskutinių vartų -
Tu pasibeldei, lyg praeivis - žavesio verta naktis...
Ir dar viena iliuzijos miražo saulė
Sušildė mano viltį degančia aistros ugnim.

Mylėjau tą pasaulį - viltį ir apgaulės dūmą.
Tiesiau, praeivi, ranką tau palaimintam sapne
Ir maldavau minty kad nepaliktum krištolinių rūmų,
O laukti palikai mane akimirksnio laike.

Atrodo, kad lig šiol stovėtumėm tarp vartų
Matai takelį, žolę, tviskančią gaivia vėsa.
Jauti galbūt tu praeity kartėlį šaltą
Ir nejauki tau prisisunkus rožės žiedlapių rausvų rasa.

Ramybę palieki tu, išeini neatsigręžęs,
Tarytumei žvilgsniu dar atsisveikini su pilimi...
Ir vėl... sukniubusi paliesiu žemę,
Neieškau raktų, aš sakau: „lai vartai būna atviri“.

Nesuprantu, kas atsitiko, tik dabar jau laisvė,
Lyg paukštė virto begaline vienuma...
O gal ramybe? Jei širdis to šiąnakt troško
Lai susiklosto aistros ir jausmai sustojusiam laike.

Ir nebesako man daugiau troškimas - būk negyvas.
Jaučiu laisvam alsavime, lengvam rūke
Lyg margaspalvį aitvarą su vėju į padangė kylant
Nebesužeis manęs daugiau skausminga ir bespalvė vienuma.

Sustok akimirka žavinga, dar galvojau vakar,
Ir meile virski didele žaizda...
Dabar tik šypsena ateis pavasariu į mano pilį
Ir suksis vėjo kuždesiu tarp susivėlusių plaukų.

Ir vėl sakysiu „na tai kas, kad buvo... „
o gal beprasmiškai ir naiviai paleista mintis?
Aš noriu pasičiupti šiąnakt skausmą,
Kad pagaliau užvertų girgždančias duris.

Tačiau jo pasilikti man visai nereikia
Lai virsta virsta juodvarniu per pilnatį jisai
Ir išskleidžia sparnus - į kelią leidžias
Tarytum sprunka ir negrįžta net trumpai.

Išties to trokštu... kas galėtų man pritarti?
Už lango besišypsanti naktis ar karšto parafino plazdanti liepsna?
Ar mano siela meile lašanti lyg žvakės vaškas
Išliejanti per pilnatį pavargusias aistras.

Mėnuli, kaip norėčiau aš tave priglausti
Ir vėjau, lyg nekaltas laisvas sukūry,
Paslėpkit mano krištolinę pilį...