Kelionė

Mėgstu keliones, ypač autobusų. Bet nemėgstu autobusų stočių. Būtinai prisiknis koks centų-cigarečių-skambučių prašinėtojas.
Prieš juos nieko neturiu, tik užknisa, kaip nukreipia dėmesį nuo knygos.

Kuomet įsitaisau kramtomosios gumos ir svetimų bakterijų kolekcijos krėsle, pasijuntu žymiai geriau.
Pasijuntu kažkieno dalimi, nesijaučiu vienišas, esu globojamas visagalio Vairuotojo. Dieviškas jausmas.
Tyliai pasileidžiu foninį rock ir išsitraukiu iš krepšio knygą (buvo laikas, kuomet ramiai sėdėdamas negalėjau skaityti).

Man patinka kelionė, ne kelionės tikslas. Gal dėl antipatijos autobusų stotims, gal dėl kitų mano psichologinių problemų.
Taip ir blaškausi iš stoties į stotį. Bėgu ne nuo savęs, bet nuo to, ką palikau prieš save.
Man tai atrodo (ir yra) netobula, netikra.

Kuomet apmastau perskaitytas mintis, apsižvalgau aplink.
Autobusai visi vienodi, važinėjantys jais irgi. Pažvelgiu pro langą. Lygumos, kalvos, namai, medžiai, miesteliai, viskas mano.
Kartais pagalvoju, kaip būtų smagu gyventi šioje ar kitoje sodyboje. Ydomu kokie kaimynai mane suptų,
kur eičiau į mokyklą, ar kuo dirbčiau, ar susirasčiau merginą, jeigu gyvenčiau šioje trobelėje prie miško.

Man pasidaro gaila vienišų medžių. Visada atrodė, kad medžiai susišneka tarpusavyje.
Ne taip, kaip per „Žiedų Valdovą“, paprasčiau – šakų mostais, lapų šnaresiu. Visi medžiai šnara kitaip, atrodo, kad tai yra jų užšifruota žinutė,
pokalbis ar viso medžio gyvenimo išmintis, protingai išauginta ir sufomuota su tikslu tai perduoti kitiems.
Vieniši medžiai yra nebylūs, prabyla tik per stiprų vėją kuomet esi šalia. Jei tik aš juos suprasčiau.

Kai atsibosta gamta, nukreipiu žvilgsnį į kelią.
Niekaip negaliu atsistebėti naujomis kelkraščių linijomis. Kuomet stovi ir žiūri, tai tik parasta linija,
primenenti retadantes šukas, kuomet judi - ji tampa visaverte ištisine linija, negana to,
kuomet raitas užvažiuoja ant jos, linija-šukos suvaitoja, taip išgelbėdama vairuotoją ir keleivius nuo griovio. Dieviška.
Kartais bandau suskaičiuoti linijas, tačiau visada pametu skaičių, kuomet atsiranda smulki ir tanki linija žyminti šalutinio kelio susikirtimą su pagrindiniu.
Kaip ir gyvenime, viską sumaišo nauja įplauka į gyvenimo greitkelį, nesvarbu ar tai mergina, naujas izmas, ar tiesiog šauni daina.

Galutinė stotelė. Autobusas vienintelė vieta, kur nesigailiu neištartų žodžių: „sustokite kitoje stotelėje“.
Visada važiuoju iki galo. Kitaip yra gyvenime, kuomet prisimeni visus neištartus žodžius, o palikusius tavo gerkle tuoj pat užmiršti.

Visada padėkoju Vairuotojui už kelionę.