Laikrodžiui valso ritmu išmušus dvylika pakvipo kava: kava su pienu, kava be cukraus, kakava ir capuchino kava. Skanaus! Tačiau skonio deja nepajutau, o gal nebepažinau...
Taip, jis buvo kitoks: dvelkė šiluma, paslaptimi, pipirmėtėm ir irisais. Užsimerkiau ir atmerkiau tuštumą, pripildžiau ją aromatu... kavos... ir man to užteko iki pilnatvės pajautos.
Nesvarbu, kad tik akimirkai žavingai, bet tai padėjo pasijusti laiminga. Nuo kofeino? Nuo gliukozės ar laktozės? Nuo užsimiršimo, o gal nuo prisiminimo?
Kava man primena „Jacobs“ reklamas, mamą, šokoladą, paprastai valgomą prie šio juodųjų pupelių gėrimo, išgaravusį miegą, virdulio skleidžiamą garsą, „Kolonados“ minkštasuolius ir neplautus puodelius.
2 in 1: žalingas narkotikas ir antioksidantas; 3 in1: malonumas, saikas ir žvala.
Turbūt todėl, jos taip ir neišgėriau...