Kada nepaprastai ruduo geltonas...

'


Koksai nepaprastai geltonas šis ruduo.
Iš po baltų baltų pavasario pūgų nušvitęs -
man.

Tik pakeliu akis nuo knygos,
širdyj atodūsis – per ašarą pražydusią:

Šviesa – ji ta pati Šviesa
kaip ir prieš metų tūkstančius -

neparašyta,

Erdvė – ji ta pati
Tamsa,
šiandien, visai kaip vakar –
ta pati.

Iki manęs
ir po manęs
tiktai šviesa ir tik erdvėj,

drugiu skridau – buvau aš
įsijautęs šitaip jautriai,
šitiek metų,

skaičiau -

taip stropiai - guodžiausi į vaidmenį
man
parašytą...

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Koksai geltonas šis ruduo,
brolau,
po šitiek, pūgomis baltom, pavasarių
nuūžusių...

Aš pakeliu akis nuo knygos –
Šviesa.
Ji ta pati.
Jau kilsiu.  Jau save ir
perskaičiau...

_____________
rugsėjis;
2007-09-08