Suplėšytos eilės

Vėjas rauda palėpėj prieš aušrą:
Kažin kas jam sudraskė eilės?!.
Ir jo pirštai virpa it stygos
(Smuiko seno palaužto rudens)
Rašo akys pavargę nuo rašto.
Rašo meilę ir dvejones,
Deda tašką, po taško vėl tašką,
Ir klijuoja baltąsias  eiles...

Tyliai sušnara pamario smilgos:
Ir palėpėj lieka skutai.
Skutai raganų juoko, skutai testamento
Ir apjuodinto laiko kančių...

Ir pareina keturvėjų brolis
Į pakampį skaityti eilių...
Ir kaip vakar taip ir šiandiena
Neberanda eilių...

Senis vėjas pravirksta virš miesto
O kažkas suplėšo eiles...
Gal jis pats?..