Angeliškai

Žaidžiant su tamsia
Juoduma naktį
netrukau suprast –

Šviesa vis kur ne kur dairos
pro plyšius,
mano tobulus pabėgimus
kuo arčiau kitų
ir juokiasi.
Garsiai krizena
dangstydama sau burną
vaivorykštinėm pirštinėm.

Žvilgteliu  jai į akis
ir greit nusisuku,
apsimesdama jog mudviejų
netašytai pertrauktas žaidimas
dar kam įdomus.

Visi naivuoliai jau žiūri į ją.

„nenormalu.. tiesiog nenormalu“
viena sau galvoju
„... vaikas. Ji tik vaikas“
raminuosi.