Ta pati akimirka kitų žvilgsniu bei mintimis

Šaltis ir badas atvedė manę į pirmą pasitaikiusią namo laiptinę. Palipęs porą laiptelių susirangiau ant šalto grindinio. Po poros sekundžių laiptinės duris praveria mergaitė juodu paltu. Jos akys seka manę it nurenginėdamos, bet nieko. Lipa laiptais ir seka, seka ilgu ir rimtu žvilgsniu. Aš mintimis skverbiausi į jos smegenis ir šaukiau pasiimk manę, nepalik manęs čia vieno šalti ir mirti iš bado. Staiga laiptinės durys vėl atsidaro ir į laiptinę įeina subrendęs, aukštas pražilęs žmogus. Jis it tyčia mane užkliudo savo milžiniškomis pėdomis ir šaukia  ko čia tupi, žiurke. Dink iš kelio, bet juk aš ne kokia tai žiurkė.


        Po šešių pamokų kaip visada ėjau tiesiai namo. Pravėriau laiptinės duris, o štai prieš mano akis susirangęs mielas šuniūkštis ir žvelgia gailiomis akimis. „Ką jis čia veikia? Kur jo šeimininkai? Ar jam viskas gerai? „. Lipu ir žiūriu į jo akis. Jos it angliukai. Aš matyt kažkoks antžmogis, kad jo nepasigailėjau ir palikau stipt. Į mūsų akimirka įsibrauna dar viena, bet ne gimininga siela ir sujaukia visą žvilgsnio reikšmę. Ką jis daro? Tai jis antžmogis. Stumdo vargšiuką padarėlį it kokį negyvą daiktą lyg praėjimo nepalietus jo nebūtų. Ir dar išvadino žiurke, bet jis juk tik šunytis.


        Pagaliau pietų pertrauka ir galėsiu parėjęs namo prisikimšti žmonos padarytų cepelinų ir išsidrėbti ant sofos. Bet ne. Vos įėjus į laiptinę, po kojomis pasipainioja kažkokia žiurkė. Ir dar kaimynų mergiotė spokso. Lyg manę būtų sugraudinęs jų beprasmis žvilgsnis.