Svajonė

Kai rytinė saulė nušvietė pievą ir ežero kampą, sandėlio sargas nemanė, jog ši diena bus kuo nors ypatinga. Bet neskubėkim: jis tai supras tik vakare, kai sėdės prie lango, o šalia gulės vyno butelis už du rublius. O dabar, jis tingiai prisidegė beloromo nuorūką, kurią paėmė iš lėkštės su naktipiečių likučiais ir papsėdamas pasirąžė. Stebėdamas, kaip žvirbliai sutūpė ant kelio, norėdami pasišildyti, jis pagalvojo, jog dar niekada nebuvo Korsikoje. Ir nereikia sakyti, kad ten visada šilta, jūros vanduo skalauja nuostabius paplūdimius, o vyrai baltais kostiumais vaišina vienas kitą geriausios rūšies cigarais. Tai ir taip žino kiekvienas. Tačiau ne nuolatinė Korsikos šiluma privertė Gediminą Juškų susimąstyti. Ką ten susimąstyti, Gedimino smegenų pusrutuliai seniai taip nesisuko. Tačiau šiandien, penkiolika po septynių, jie pajudėjo vėl.
  - Rupke! – riktelėjo sandėlio sargas ir lyg pamiršęs ką, tėškė sau delnu į kaktą, taip pabaidydamas žvirblius, nepratusius prie Gedimino minčių vingių.
  - Rupke! – riktelėjo vėl, ir nusitraukęs nuo kablio kepurę, tekinas pasileido į miestelio pusę.
Traktorininkas Jaroslavas dar bandė užkalbinti keliu ristele bėgantį sargą, tačiau tas tik ranka numojo ir toliau nuturseno kreivomis kojomis.
  - Rupke! – vis dar negalėdamas atsigauti, trečią kartą riktelėjo Gediminas, o tuo metu jo naktipiečių lėkštėje susipjovė baltapūkis katinas ir žvirbliai.
Kai Gediminas Juškus uždusęs atsirėmė į Janinos, kurios pavardės iš solidarumo neminėsiu, namo duris, jo burna žiopčiodama gaudė orą, visiškai atsisakydama išrėkti rupke ketvirtąkart.
  - Janina! – atsikvėpęs riktelėjo į langus. – Janina, atsimeni siūlei išvažiuoti iš čia? Tai žinok, kad aš sutinku. Janina, nėr man gyvenimo be tavęs. Nėr. Aš rytais keltis nebegaliu. Janina!
Į darbą skubantys miestelio gyventojai piktai dėbčiojo į rėkaliojantį sandėlio sargą.
  - Ir vėl akis apsipylė, - visų mintis garsiai ištarė prekybininkas ir piktai nusispjovė į Gedimino pusę.
Nekentė jis tokių, kurie drebančiom rankom parduotuvėje pirko degtinę, nekentė jis ir triukšmadarių, nekentė ir šito nuobodaus mažo miestelio, o dar geriau pagalvojus, nekentė jis ir viso pasaulio.
Šūkavo po langais sargas iki vakaro. Net kai gerklė atsisakė aiškiai tarti žodžius, jis vis tiek neaiškiai burbuliavo kažką po nosimi. Net kai lietus pradėjo merkti žemę ir išbaidė žvirblius prie sandėlio, jis vis tiek sėdėjo ant verandos laiptų susiėmęs už galvos, lyg bijodamas, kad ji nusiridens išjudinta smegenų pusrutulių darbo. Ir nesvarbu jam buvo tai, jog namo langai buvo užkalti dar prieš metus, kai Janina sėdo į žalią automašiną ir išvažiavo, Juškus nekreipė dėmesio ir į tai, kad vietoj taurės vyno dabar vakarais jis išgeria tris butelius, menka jam atrodė ir tai, jog kolūkio brigadininkas jau antrą kartą perspėjo atleisiąs iš darbo. Viena, ko negalėjo pamiršti Gediminas, tai tos dienos, kai Janina atėjo pas jį ir pasiūlė išvažiuoti iš čia. Išvažiuoti kur nors. Tačiau Gediminas, perspektyvus mechanikas, kuriam buvo siūloma kolūkio vedėjo vieta, atrėžė, jog ji galinti važiuoti kur norinti. Jam ir čia gerai. O skirtis su saviške jis nesiruošiąs. Ir nusispjaut ant miestelio bobų ir jų paskalų. Išlėkė tada mergina raudodama iš cecho, o po savaitės atvažiavo jos tėvas ir išsivežė žaliu automobiliu. Po mėnesio, remontuojant kombainą, Gediminui sutrupino petį. Už pusmečio jis pasiprašė perkeliamas į sandėlį. Ne tiek dėl to, jog negalėtų tęsti darbo, kiek dėl to, jog negalėjo pakęsti dirbtinos užuojautos. Vakarais rymodamas ir žvelgdamas į temstantį ežerą, jis pamėgo vyno taurę. Žmona, svajojanti apie dainininkės karjerą, išvažiavo į Telšius ir niekada nesugrįžo. Niekas tiksliai nepasakys kada Gedimino Juškaus gyvenimas pradėjo ristis žemyn. Niekas nepasakys, ir kad jis atgailauja. Greičiau gailisi savęs. Gailisi tokio nenusisekusio gyvenimo, kuris prasidėjo nuotaikingai kaip ir šis apsakymas.
  - Ir nesvarbu, – atsistojęs ant laiptų piktai suriks Gediminas. – Ir nesvarbu, kad aš luošys ir girtuoklis. Nesvarbu, jog mano kepurė skylėta ir purvina. Svarbu, kad aš turiu svajonę. Svajonę, kurios iš manęs tu negali atimti, - piktai pagrūmos į dangų ir tvirtu žingsniu grįš į savo sandėlį.
Atsisės prie lango ir žiūrės kaip lietus tykšta į vandenį, o šalia gulės neatkimštas vyno butelis už du rublius.