Kada protas išeina iš proto...

Klyksmu paskelbęs kad esu,
Pasaulį margą aš išvydau.
Vaikystę naivią dar menu,
Kai gyvenau aš be pavydo.

Buvau aš mažas, bet Žmogus,
Svajonių erdvėse taip gera būti.
Bet teko susiskleist sparnus,
Nes ėmė jie už žemės kliūti.

Kuo tu blogesnis iš kitų
Gyvenančių tarsi sapne.
Nebūk gudriausias iš visų,
Vaikystėj ragino mane.

Aš stropiai pamokas dariau,
Kurias gyvenimas man ruošė,
Bet per uolumą pamiršau
Kad protas galvoje ne košė...

Lėkiau skubėjau ir griuvau,
Mačiau aš lygumoje kalną
Ir sunkų akmenį į jį ritau
Galvojau tokią laimės kaina.

Akmuo atgal riedėjo vis
Ir vis per pačią mano širdį,
Staiga aš balsą išgirdau:
-Kam tu Sizifo darbą dirbi?


Gal stabtelėt galvoju laikas jau,
Gal jau toli labai nubėgau?
Tiktai sustojęs supratau,
Mažu ratu šioj Žemėj bėgau.

Tarsi kaimyno šunį prie būdos
Gyvenimas pririšęs laikė.
Skubėjau, bėgau dėl naudos
O jis iš visko pasišaipė...

Kam duotas protas tau Žmogau?
Ne tam, kad kaukuolėj mažytėj,
Uždaręs jį, gyventum patogiau
Ir sugebėtum polėkius varžyti.

Gamta sukūrusi jam sparnus,
Į tavo galvą patalpino.
Norėjus skrendančio Žmogaus
Ką gavo? Vienas velnias žino...

Leisk protui tu sparnus išskleist,
Jo kasdienybės pančiais nevaržyki.
Kitaip iš proto jis išeis
Ir supelys galvoj mažytėj...