Anai Elijot

Kai paprašau nupirkti man cigarečių, klausimai įvairūs.

Kiek tau metų?

Man negana metų, jei būtų gana, neprašyčiau.

Parduotuvė yra tiesiai prieš studentų bendrabutį, bet dauguma studentų yra be laiko pasenę moralistai. Nesikreipiu į poras, nes vaikinas nupirks, o mergina įsižeis, arba atvirkščiai, jie ims ginčytis ir vakaras šuniui ant uodegos.

Bjauriausios tos, kurios ateina vienos. Jai vos dvidešimt, o samprotauja kaip penkių vaikų motina.

Galvoju apie Aną Elijot. Anai Elijot dvidešimt septyneri, ji mėgsta vaikščioti viena ir tikrai nepirktų man cigarečių, jeigu čia ateitų. Bet bjauri ji tikrai nėra.

Kaip aprašyti Aną Elijot, kad visi suprastu, kokia ji, nepavartojant nė vieno būdvardžio? Būdvardžiai yra  teksto šiukšlės, o aš noriu būti graibstoma rašytoja. Tokios turi būti disciplinuotos – tikra rašytoja prirašo kiekvieną dieną bent po A4 formato lapą. Bent dvi eilutės iš lapo yra vykusios.
 
Mano namuose taisyklių nėra, disciplinuoti pačiai save nėra lengva, bet keliu sau reikalavimus.

Pavyzdžiui, parašyti apsakymą konkursui „Nerūkau ir tau nepatariu“.

Daugelis rašytojų išgarsėjo gavusios kokį prizą.

Tik vardan disciplinos. Mano broliui neatrodo, kad priežastis pateisinama. Jis sako, kad tokius rašinėlius rašo vargani prisitaikėliai. Kad parodyčiau, jog nesu vargana prisitaikėlė, pažadu jam, kad gautą piniginį prizą išleisiu cigaretėms ir niekam kitam.

Mamai mintis atrodo kvaila, bet pagaliau ji pasiduoda, pasakiusi, kad turėsiu pati jas ir pirktis. Dar papasakoja jau šimtąjį kartą apie savo dėdę, kuris iškosėjo plaučius ant sienų raudonais gabaliukais.

Prižadu, kad atiduosiu cigaretes beviltiškai priklausomiems žmonėms, kuriuos prieš tai dar informuosiu apie dėdę.

Laimiu šimtą litų.

Rašymas yra pati demokratiškiausia veikla šalyse, kur dauguma žmonių yra raštingi. Jeigu esi stora, spuoguota kreivakojė išgedusiais dantimis, nesidomi muzika, nežiūri televizoriaus ir niekam netinki šiame pasaulyje, tai rašytoja vis tiek gali būti, ir netgi labiau, negu kiti, nes kuo mažiau pritampi, tuo turi daugiau apmaudo ir laiko rašymui.

Ir minčių. Kokių minčių gali turėti gražus, protingas ir mylimas žmogus? Jokių. Nebent pradėtų kankintis dėl to, kad yra gražus, protingas ir mylimas, kai aplink tiek daug nelaimingų. Dar gerai būtų turėti geriančius tėvus arba gyventi internate, penkiolikos susilaukti dvynukų – bet čia tik toms, kurios aprašinėja tai, ką yra patyrusios. Toms, kurios linkusios išsigalvoti, geriau nepatirti nieko, net judėti joms reikia kuo mažiau.

Visuomenė, kurioje dominuoja vyrai, o moterys nugrūstos į kampą, būtų pati palankiausia dirva rašytojoms. Kuo daugiau rašytojų vyrų, tuo daugiau rašytojų moterų, taip ir yra, kaip sakiau – demokratiškiausia veikla.

Seniau prie storumo galima būdavo prirašyti raudonus plaukus, strazdanas ir akinius, bet dabar jau nebe, nes raudoni plaukai, strazdanos ir akiniai yra mada, kaip ir geležys ant dantų.

Cigarečių man nuperka akiniuotas vaikinas iš bendrabučio. Susiglamžęs, ką tik iš savo bendrabutiškos lovelės. Klausia, ar pavaišinsiu. Sakau - galiu atiduoti. Tai kas čia dabar, - jis beveik net supyksta. Pameluoju, kad ką tik nusprendžiau mesti rūkyti, ir prašau mainais už cigaretes padovanoti man čekį. Parodysiu broliui, kitaip netikės. Du cigarečių pakeliai ir dešrelės. Kaip žmonės gali valgyti dešreles – niekada nesuprasiu. Lydžiu jį iki bendrabučio ir pasakoju apie dėdę. Mamai patiktų - mojuoju dešrelėmis jam prieš nosį ir sakau, kad smulkiai jas supjaustęs, užpylęs spanguolių padažu ir tėškęs į sieną galės savo akimis pamatyti, kaip viskas atrodė.

Kai sakau, kad nesuprantu, kas gali jas valgyti, tai čia tik retorinė figūra. Tikra rašytoja supranta visus savo herojus. Tai nereiškia, kad ji pateisina žmogžudžius, ne, nebūtinai, bet paklausta, ar galėtų pati taip padaryti, gūžteli pečiais ir sako, kad joks žmogus nėra savęs tikrai pažinęs.

Yra dar kelios taisyklės, kurių turi laikytis ta, kuri nori tapti graibstoma rašytoja.

Išdėstau jas mamai, kai ji įslenka vakare į mano kambarį patikrinti, ar kartais nesurūkiau tų dviejų pakelių cigarečių.

Ji turi atsispirti pagundai tapti heroje. Tai reiškia – niekas niekada neturi sužinoti tikrojo jos vardo ir veido. Neturi būti aišku net, ar ji yra ji. Vyras turėtų pasirašinėti moters vardu ir atvirkščiai.

Kartais turėtų svetimu vardu parašyti recenzijų, taršančių savo kūrinius. Beviltiška, nyku, senoviška, charakteriai neišvystyti, vienas herojus šmėsteli pradžioje ir dingsta be paaiškinimo, o kur intriga, kur istorija, kur pabaiga.

Tikra rašytoja nėra žodžių kūrėja ar draugė. Ji - jų naikintoja. Kiekvienas nereikalingas žodis turi būti išbrauktas amžiams.

Taip, tai taisyklė - prieš pradėdama rašyti pirmąjį sakinį ji turi žinoti pabaigą, bet turi būti drąsi ir pakeisti ją pirmai progai pasitaikius.

Savas kambarys reikalingas miegui, o rašymui – nebūtinai, rašyti geriausia bibliotekose, stotyse ir poliklinikos laukiamajame.

Tikra rašytoja neturėtų pradėti rašyti anksčiau, negu bus keturiasdešimt penkerių.

Todėl negali rūkyti, nes turi sulaukti dienos, kai taps graibstoma.

Akivaizdu, ji turi būti panaši į Aną Elijot, jei tik kas nors ją dar prisimena.