Dramblys ir karvelis

Dramblys ir  karvelis.
Pjesė



Pirmas veiksmas.

[Pasirodo šviesos. Scena beveik tuščia, jokių matomų objektų, išskyrus baltą sieną, pastatytą pačiame scenos gale.

Priekyje baltos sienos, nusisukusios nuo auditorijos, sėdi dvi figūros, laikančios dažymo teptukus. Per visą pjesę jos visiškai uždažys sieną, tad per paskutinį monologą baltoji siena bus iki galo uždažyta.

Uždažymas turi vykti šia tvarka:
Du viršutiniai sienos trečdaliai uždažomi šviesiai mėlyna, tarpais uždažomi juodi lopai. Kur bus tie lopaoi-jau režisieriaus pasirinkimas. Apatinis trečdalis sienos turi būti uždažytas ruda ir raudona; impresionistinio stiliaus atspalviais.

Šviesos gale scenos pamažu išnyksta. Sekundėlei-visiška tamsa. Tada, lėtai pasirodo šviesos scenos priekyje, apšviečiančios POLĄ.

Pauzė. ]

Polas: Ji labai aukšta, tai galima spręsti iš jos nuotraukų. Plaukai tamsūs, o ji visalaik paraudusi. Eisena netvirta, tai dėl avarijos. Ji nešioja apyrankes, daugybę jų, jos barška, kai ji pajudina rankas.

Ji yra Frida Kahlo.

Ir praėjusią naktį, sapne, ji nusitempė mane ant lovos ir išdulkino.

[Trumpam šviesos išnyksta, tada vėl atsiranda. Polas dar vis ant scenos, šiek tiek arčiau žiūrovų. Jis pasirinkęs visiškai kitą kalbėjimo stilių – yra bejausmis ir objektyvus, lyg skaitytų paskaitą. Ar kalbėtų didelei auditorijai.]

Frida Kahlo gimė tūkstantis devyni šimtai septintaisiais.

Jokių klausimų?

Abu jos tėvai buvo žydų kilmės emigrantai. Kai buvo aštuoniolikos, pateko į avariją autobuse.

Tramvajus trenkėsi į autobuso šoną, sutraiškė jos dubenį, sulaužė šonkaulius bei kojos kaulus, bei suknežino mentikaulį. Jokių klausimų? Jos vaikinas liko nenukentėjęs. Jokių klausimų?

Ji buvo persmeigta stulpo, kuris pradūrė makštį ir išlindo kitoje pusėje. Jokių klausimų? Tarp jos kojų buvo daug kraujo, o ji žiūrėjo į debesis, į dangų, ir užmiršo skausmą. Juk viskas buvo taip mėlyna. Ir net jei skaudėjo judėti, ji netvirtai nusvirduliavo, jos kojos drebėjo, ir ji išvirto pro atidarytas autobuso duris.. į gatvę. Jokių klausimų?

Ir minia žiūrėjo į ją, apstojusi mažais būreliais, visi išsitraukė fotoaparatus ir rašiklius, laukdami, kad ji kąnors pasakytų. Kritikai ir meilužiai ir svajotojai ir kaliniai ir vagys ir raupsuotieji, visi laukė, kol ji kąnors pasakys.. bet ką. Bet ji nesakė. Ji tik stovėjo. Tyloje.

Niekas nejudėjo.

Ir tada ji lėtai pravėrė burną... ir tūkstančiai raudonų paukščių išskrido, plakdami sparnais, pasklisdami po gatves. Išsisklaidydami.

Liko tūkstančiai plunksnų, tyliai krentančių. Nudažančių kelius raudonai.

Ir kai viskas buvo taip ramu, taip tylu, Frida nukrito prie autobuso.

Ir kažkas iškvietė greitąją.

Jokių klausimų?

[Vėl visiška tamsa.]

Antras veiksmas.

[Ta pati užpakalinė dekoracija, dažytojai tęsia savo darbą, jie vos matomi, galima matyti jų judančias rankas, bet tai, ką jie piešia nevisiškai aišku.

Į dešinę scenos pusę atnešta viena kėdė, kurioje sėdi jaunas, išblyškęs, juodai apsirengęs vyras. Jis yra VIEŠBUČIO VALDYTOJAS.

Polas susikūprinęs stovi scenos centre. Viešbučio valdytojas į jį nežiūri. ]

Polas: Atvykau užsiregistruoti.

Viešbučio valdytojas: Taip?

Polas: Na, taip.

Viešbučio valdytojas: Puiku.

[Pauzė.]

Polas (įtariai): Ar nenorite, kad kąnors pasirašyčiau?

Viešbučio valdytojas: Ar turėčiau norėti?

[Pauzė.]

Polas: Ar man nereikės rakto?

Viešbučio valdytojas: Nei vienas iš kambarių nėra užrakintas.

Polas: Bet... tai nelabai praktiška. Ar ne? Kas, jei man reikės išeiti ir norėsiu savo daiktus palikti čia?

Viešbučio valdytojas: Nepatarčiau nieko palikti kambaryje. Net jei užrakintume duris, vagys sugalvotų, kaip įsibrauti vidun.

Polas: Bet aš manau... kad vistiek turite patikrinti mano dokumentus. Aš gi atėjau užsiregistruoti. Jums net nereikės mano paso?

Viešbučio valdytojas: Jo man išvis nereikės.

Polas: Tačiau tai išvis nepraktiška, ar ne taip? O kaip dėl saugumo? Kokios jūsų priemonės, norint įsitikinti, kad nesu koks apsimetėlis, prisidengęs svetimu vardu?

Viešbučio valdytojas: Šiuo metu užimti trys kambariai. Jei jūs ištiesų būtumėt apsimetėlis, užimtumėt ketvirtąjį... kitavertus, net jei nebūtumėt, duotumėme tą patį ketvirtąjį kambarį.

[Pauzė.]

Polas: Aš tik manau.. Jūs turėtumėte apie šitus daykus galvoti kiek praktiškiau.

Viešbučio valdytojas: Praktiškiau?

Polas: Taip. Praktiškiau.

Viešbučio valdytojas: Įsidėmėsiu šitą pastabą.

[Pauzė.]

Polas: Man reikia rasti telefoną. Ar čia jo neturite?

[Pauzė.]

Polas: Man reikia taksi, kad iš aerouosto parsivežčiau savo daiktus. (pauzė) Ar turite telefoną? Pagalvojau, gal galėčiau juo pasinaudoti.

[Pauzė.]

Polas: Mano sesuo labai serga. Aš tik noriu su ja pasikalbėti. Žinau, tai būtų brangus skambutis, bet su mielu noru užmokėsiu visus pinigus, kurių pareikalausite dėl skambučio. Turiu jų pakankamai ir nežinau, kiek laiko čia praleisiu. Galiu mokėti grynais. Jei pageidausite, tai čekiais.

[Pauzė.]

Ar turit telefoną?

Viešbučio valdytojas: O jei neturėtume, ar tai būtų nepraktiška?

Polas (supykęs): Na, dabar tai jau nuėjome kiek per toli. Kur čia aptarnavimas?

Viešbučio valdytojas: Pasukus už kampo yra vieta, mažas dulkinas viešbutis, į jį veda aplūžinėję mediniai laiptai. Ten pagraibys už mažą kainą. Štai kokį aptarnavimą jums siūlo Meksika. O aš taip nedirbu. Čia aš leidžiu žmonėms apsistoti. Jie man moka kartą į savaitę. Ir rūpinasi savo reikalais, o aš savo. Nesistengsiu pasakyti aiškiau.

[trumpa pauzė.]

Taip pat nemanau, kad jums taip jau būtina stoviniuoti fojė. Jums reikia pasiimti daiktus? Puiku. Man nerūpi. Aš nenoriu žinoti jūsų vardo, nenoriu nieko žinoti apie jus patį.  Ateityje bendrauti su jumis man reikės labai mažai, ir taip aš elgsiuosi su  kiekvienu vyru, moterimi ar vaiku, kurie čia pasirodys.

[Pauzė]

Eikit į kambarį palaukti savo daiktų.

[Pauzė]

Polas (graudžiai): Aš vardu Polas.

[Tamsa.]

Trečias veiksmas.

[Dažytojai tęsia darbą, jie beveik neapšviesti. Padarė ryškų progresą; dabar jie yra išdažę beveik pusę sienos.

Polas sėdi gale scenos, siurbčiodamas gėrimą. Jis sėdi prie mažo staliuko. Kairėje scenos pusėje pora žmonių žaidžia kortomis. Jie europiečiai. Abudu laiko tuščias stiklines. ]

Vyras (nuobodžiaujantis): Norėtum dar išgerti?

Moteris: Jei tik atneši.

Vyras: Vadinasi, viskio.

Moteris: Prašom.

[Vyras išeina, Polas jį stebi. Stoja nepatogi tyla. Moteris išsiima cigaretę ir pasukioja ją tarp pirštų. Ilgesnė pauzė.]

Moteris: Aš neturėčiau jos rūkyti.

[Polas atrodo neįsitikinęs, ar tai buvo jam pasakyta. Jis jau žiojasi kažką sakyti,bet paskutinę sekundę sustoja. Moteris atsisuka į jį.]

Moteris: Turi ugnies?

Polas: Bet... jūs kątik sakėte, kad neturėtumėte jos rūkyti.

Moteris: Aš išbandžiau tavo valios jėgą.

Polas: Taigi man pavyko.

Moteris: Daugeliui pavyksta... aš senstu.

[Pauzė.]

Moteris: Koks tavo vardas?

Polas: Polas.

Moteris: Ką tu veiki, Polai?

Paulas: Atsiprašau?

Moteris: Tavo darbas. Ką tu veiki?

Polas: Aš dėstau dailę.

Moteris: Tikrai? Skaitai paskaitas?

Polas: Ne, ne. Ne, aš mokau vidurinėje mokykloje.

[Pauzė.]

Polas: Ar jūs... domitės menu?

Moteris: Žiūrint, ką pavadintum susidomėjimu.

Polas: Ar jūs... lankote parodas, ir šiaip?

Moteris: Retsykiais.

Polas: Kokie jūsų mėgstamiausi dailininkai?

Moteris (prisidegdama cigaretę): Pablo...

Polas (su entuziazmu): Pikaso?

Moteris:... Dali.

Polas: Atsiprašau?

Moteris (nutaisiusi pašaipią šypsenėlę): Pablo Dali.

Polas (sumišęs- ar čia koks pokštas?): O... nesu apie jį girdėjęs.

[Moteris nusisuka, švelniai juokdamasi.]

Polas (bando sugrįžti prie normalaus pokalbio): Ar kada girdėjote apie Fridą Kahlo?

Moteris: Ne.

Polas: Na, ji menininkė. Ji įeina į mano dėstomą kursą.

Moteris: Vidurinėje manęs nemokė meno istorijos.

Polas (bando grįžti prie temos): Bet matote, jums nebuvo būtina mokintis apie ją, kad suprastumėte jos meną. Štai kas svarbiausia, kai žiūrime į jos paveikslus. Ji- universali.

Moteris (santūriai): Ką tu nori tuo pasakyti?

Polas: Ką gi, ji pasako kažką.. apie kiekvieną iš mūsų. Jos darbuose kažkas bendro apie mus visus. Kažkas reikšmingo ir .. amžino. Ar suprantate, ką turiu galvoje? Ji ne meksikiečių menininkė...

Moteris: Tada iš kur ji?

Polas (sumišęs): Iš Meksikos.

Moteris: Kątik sakei, kad ji ne meksikietė.

Polas: Oi, atleiskite, aš norėjau tik pasakyti.. kad ji nepriklauso kažkuriai vienai šaliai. Ir ji ne feministė. Nors kai kurie žmonės teigė, kad ji yra. Bet aš manau, net jei ji būtų buvusi vyras, tapytų tuos pačius paveiklsus. Joje vyko toks gilus vidinis konfliktas, suprantate? Kažkas tarp jos proto ir kūno... kažkas, ko ji pati nesuprato, lyg jos protas ir kūnas būtų buvę du atskiri dalykai.

Suprantate? Mums visiems tai pažįstama. Kai jautiesi ne vietoje, ne ten kur turi būti, nors esi savo paties kūne.

[Ilga pauzė.]

Polas: Kur jūsų vyras?

[Pauzė.]

Moteris: Kodėl klausiate?

[Polas nunarina galvą.]

Moteris: Norėčiau tau papasakoti vieną istoriją apie savo vyrą.

[Polas pakelia akis. Pirma jis susijaudinęs, pamalonintas jų pokalbio, lyg jie dalintųsi paslaptimis.Tačiau vykstant pokalbiui jo entuziazmas dingsta, jis jaučiasi vis labiau išsigandęs, kol galiausiai graudžiai sėdi pradinėje pozicijoje.]

Moteris: Mano vyras... tas, kur žaidė su manimi kortomis. Ar žinai, kuo jis verčiasi?

[Pauzė.]

Moteris: Jis pardavėjas. Nuo durų prie durų. Ir spėk, ką jis pardavinėja žmonėms. [Pauzė.]

Moteris: Spėk.

[Pauzė.]

Moteris: Paveikslų rėmus. Pažvelk į šitą sušiktą šalį, ir pasakyk, ar Meksikai reikia paveikslų rėmų. Pusę pasaulio įveikėme, kol čia atvykom. Ir štai mes, įstrigę čia, pardavinėjam sušiktus paveikslų rėmus. Spėk kiek žmonių Meksiko mieste per dieną nuperka mūsų rėmų. Spėk.

Polas: Gal du ar tris per dieną.

[Moteris kraupiai juokiasi.]

Moteris: Du ar tris?

Polas: Hm, tada gal keturis?

Moteris: Mano vyras kambaryje turi du šimtus neišpakuotų paveiklsų rėmų. Nepradarėme nė vieno.

[Pauzė]

Moteris: Nors tai ne vienintelė priežastis, kodėl čia atsikėlėme. Mano vyras galvojo, kad aš nėščia. Manau, turėjo neblogą priežastį. Vėlavo mėnesinės. Ir pilvas padidėjo. Viskas buvo siaubingai įtikinama. Tikrai nereikia jo kaltinti. Kad manimi patikėjo.

Pasakiau jam, kad norėjau  naujo gyvenimo, naujoje šalyje... Pasakiau, kad dėl vaiko turime viską pradėti iš naujo. Nežinau, kodėl taip save pačius apgaudinėjom.

Kai čia atvykom, jis išsiaiškino. Kai mano pilvas sumažėjo, ir visa kita. Jam taip sekasi atskirus faktus pamatyti kaip vieną reiškinį.

Kaip manai, ką jis padarė, kai sužinojo?

Mmm?

[Pauzė.]

Moteris: Manai, jis man trenkė?

[Polas be nuotaikos sėdi ant kėdės ir nejuda.]

Moteris: Tu taip manai? Ar matai nors vieną žymę man ant veido? Ar ant kūno? Ar norėtum pamatyti? Ar norėtum pamatyti mano kūną? Rankas? Kojas? Šlaunis? Mano krūtinę? Mmm? Ar norėtum? Galiu tau pašokti striptizą, ir jei nori, pamatysi.

Mano vyras sakė, kad buvo nusivylęs. Mano vyras sakė, kad norėjo to vaiko. Ne, palauk, ne tai norėjau pasakyti. Tai būtų netiesa. Jis norėjo pažiūrėti, kaip tai atrodytų- mes ir vaikas.

Manau tai būdinga vyrams. Laimingi, kol gali stebėti.

Polas (tyliai): Ne.

Moteris: Kaip?

[Pauzė.]

Moteris: Nemėgstat stebėti?

[Pauzė.]

Moteris: Ar tu gėjus?

Mmmm?

Gal nori turėti mano kūną? Nori pamatyti mano kūną?

[Ji lėtai nusiima marškinėlius. Po jais nieko nėra. Polas nusisuka.]

Moteris: Žinau, ko nori.

[Polas užrausta. Pauzė. Staiga grįžta vyras. Polas žiūri į jį pasibaisėjęs. Vyras apžvelgia situaciją ir atsisėda prie Moters. Moteris nesistengia užsisagstyti marškinėlių. Vyras apsimeta, kad nieko ir neatsitiko.]

Moteris (Vyrui): Tai kas nutiko gėrimams?

Vyras: Oi. Atleisk, užmiršau.

[Moteris ir Vyras tęsia žaidimą kortomis.]

Vyras: Kortos baigėsi.

Moteris (nieko nedaro): Man irgi.

[Šviesos pamažu išsijungia.]





Ketvirtas veiksmas.

[Polas stovi scenos priekyje. Ji tuščia,išskyrus dažytojus, jų darbą, ir mažą staliuką, ant kurio padėtas telefonas, kurio ragelį Polas laiko rankoje. Pauzė. Polas surenka numerį, tad ragelį pakelia prie ausies.Pauzė.]

Polas (staiga): Alio? Sara?

[Saros balsas sklinda iš kažkur aukščiau scenos]
Sara: Alio? Kas čia?

Polas: Sara, čia Polas.

Sara: Kas?

Polas: Polas.

Sara (susivokdama, kas skambina ir laiminga): Polai! Kaip gyveni?

Polas: Puikiai, kaip tu?

Sara: Neblogai, neblogai. O kur esi?

Polas: Viešbutyje.

Sara: Ir kaip tau jis?

Polas: Viešbutis?

Sara: Aha.

Polas: Hm, neblogas. Mes negalime palikti savo kambarių. Nes durys neužrakintos.

Sara (juokiasi): Kąąą?

Polas: Taip, čia.. niekas nerakina durų.

Sara: Man tai skamba visiškai nepraktiškai.

Polas (laimingas juokiasi): Būtent! Aš jiems taip ir pasakiau!

[Pauzė.]

Polas: Aš jiems taip ir pasakiau.

Sara (daro užuominą): Tai ar nieko nesutikai? Tarkim, lėktuve? Gal skrisdamas sėdėjai prie kokios gražuolės?

Polas (juokiasi): Ne, ne. Nieko panašaus. Juk žinai mane.

Sara (beveik nusivylusi): Mat kaip.

Polas (bando pataisyti padėtį): Bet kitą dieną sutikau moterį bare...

Sara: Tikrai?

Polas: Taip. Ji fantastiška. Tikrai miela. Mėgsta meną. Ji dievina Fridą.

Sara: Tai nuostabu. Ar pasakei jai apie savo projektą?
Polas: Ne, aš pasakysiu vėliau.

Sara (vėl darydama užuominas): Vadinasi, jūs dar susitiksite?

Polas: Nesutarėm laiko ar panašiai, bet ji kažkur netoliese didžiąją laiko dalį. Tad kas žino, gal ir susitiksime.

Sara: Tai nuostabu, Polai.. Tikrai puiku.

Polas: Taip.

[Paulas nusišypso. Pauzė.]

Polas: Aš tave myliu, Sara.

[Jokio atsako.]

Polas: Sara?

[Tyla. Dūzgia elektros laidas.]

Polas: Ar tu dar ten? Sara. Man atrodo aš laukiuosi. Kiekvieną dieną aš pasižiūriu į savo skrandį, ir man atrodo, kad jis padidėjęs. Žiūriu į veidrodį, Sara, ir mano skrandis maudžia, ir dar jame atsirado žaizdų. Nenoriu žinot, kas man darosi.

[Dūzgimas pagarsėja.]

Polas: Sara?

[Dūzgimas garsėja, galiausiai pasiekia garsiausią tašką. Tada prisideda kūdikio verksmas. Paulas garsiai sušunka:]

Sara?

[Užgęsta šviesos.]




Penktas veiksmas.

[Naktis. Baltos šviesos ruožas apšviečia Polą, ir šiek tiek už jo dažomos dekoracijos. Ryškūs šešėliai. Toliau nuo scenos sklinda iš gatvės į viešbutį ateinančių žmonių balsai. Jie juokiasi , aiškiai išgėrę. Jie visiškai girti. Polas nesijudina ir neatpažįsta jų.]

Girtas balsas 1: Jau netoli...

Girtas balsas 2: Kas netoli?

1: Tik užlipsime laiptais.
2: Kur?

1: Durys kairėje.

2: Čia galybė supistų durų kairėje.

1: Štai tos.

2: Kurios? Tu nerodai pirštu. Parodyk man.

1: Va šitos.

[Kitas balsas toli nuo scenos; Moteris pardavinėja rožes ir rėkauja ispanų kalba.]

[Girti balsai susilieja su motes rėkavimais.]

1: Tu taip labai fainai atrodai.

2: Paliesk mane.

1: Aha, paliesk.

[Karštai glėbeščiuojasi bučiuojasi ir t.t. Grįžta moters balsas.]

[Polas netenka kantrybės. Jis atsistoja, ir nueina į scenos dešinę pusę.]

Paulas (garsiai): Užsičiaupkit!

[Tyla.Polas grįžta į scenos vidurį.]

Polas (tyliai pakartoja): Užsičiaupkit.

[Pauzė. Staiga Polo veidas persimaino. Su stebinančia jėga išspajuna raudonų dažų tiesiai ant scenos. Smarkiai vemia. Sunkiai atsistojęs, jis nubėga prie galinės sienos ir į ją atsiremia. Atgalia ranka nusivalo burną, sunkiai kvėpuoja. Pauzė.]

Polas (tyliai): Man labai bloga.

Tikriausiai dėl maisto.

[Staigus skausmas, Polo veidas iškreiptas agonijos, jis krenta ant kelių ir apsikabina pilvą abiem rankomis. Lėtai, kovodamas su skausmu:]

Jėzau.

[Ranka ant skrandžio, jis vos kvėpuoja.]

Kažkas.. spardosi.

Jaučiu savo pilve spyrius.

[Garsiau:]

Jaučiu... kaip kažkas... spardosi.

[Klykia,susiėmęs už krūtinės. Pradeda verkti. Kelias akimirkas jis kūkčioja. Tada, kažkur ne scenoje:]

Girtas balsas 1: Užsičiaupk!

[Šviesos užgęsta.]



Šeštas veiksmas.

[Toks pat scenos apstatymas kaip ir trečiame veiksme. Polas vienas sėdi prie staliuko. Pauzė. Išsiblaškiusiu žvilgsniu apžvelgia žiūrovus ir prisidega cigaretę. Iš lėto prie jo prieina Moteris. Ji spokso į Polą.  Trumpam viskas apmiršta. Polas atrodo sumišęs, gal atsimena praėjusį jų pokalbį.]

Moteris: Sveikas.

Polas (nepatogiai): Labas.

Moteris: Tu vienas?

Polas (atsistoja priešais): Hm.. aš nieko nelaukiu.

[Pauzė. Moteris lėtai prie jo prisėda. Polas nusijuokia. Ji stebi jį. Tada, lėtai prisislinkusi, išima iš jo burnos cigaretę ir rūko. Polas kvailai nusišypso.]

Moteris: Kaip manai, ką aš veikiu?

[Trumpa pauzė.]

Polas: Nesuprantu.

Moteris: Mano darbas. Kaip manai, kas aš esu?

Polas: Tikrai neįsivaizduoju.

Moteris: tai spėk.

Polas: Tikrai nenoriu pradėti...

Moteris: Aš dainuoju.

Polas: Tikrai?

Moteris: Taip. Tikrai.

Polas: Na šito aš nesitikėjau.

Moteris: Norėtum kokios nors dainos?

Polas: Aš... tikrai taip. Prašau, būtų nuostabu.

Moteris (juokiasi): „Nuostabu“ .

Polas: Tikrai norėčiau.

Moteris: Gerai. Kokios dainos tu nori?

Polas: Nesvarbu, bet ko, ką teiksitės man duoti.

[Moteris žiūr į Polą. Jis pagaliau suvokia, kaip dviprasmiškai išsireiškė. Tada nervingai nusijuokia. Trumpa pauzė.

Tada Moteris lėtai nulipa nuo kėdės, nueina į scenos vidurį ir atikrenkščia. Pauzė. Tada ji pradeda dainuoti (be akompanimento): ]

Moteris (dainuoja):
Niekuo sau negaliu padėti
Juk skausmai didžiausi tie,
Kurie sugraužia iš vidaus.
Jie mano vienintelis turtas
Šiame pasauly.

[Ilga pauzė. Polas atsistoja ir lėtai prie jos prieina. Ji atsisuka į jį. Jie stovi vidury scenos. Viena į kitą atsisukę.]

Polas: Buvo labai gražu.

Moteris: Bet daina – ne mano.

Polas: Tada kieno?

Moteris: Chavelos Vargas. Geriausia dainininkė, kurią pagimdė šita sumauta šalis.

Polas: Norite pasakyti... Aš noriu pasakyti, tai jūsų balsas. Jis nuostabus. ‚Juk skausmai didžiausi‘ .. tai.. taip tikra.

Moteris (šypsosi): Mėgstu šitą dainą. (šypsena dingsta)

Polas: Į dainą sudedate viską. Praeitis ir ateitis... lyg ir susimaišo dainos žodžiuose...

Moteris (paprastai): Labai tau ačiū.

[Pauzė.]

Polas: Kuo jūs vardu?

Moteris: Sara.

Polas: Polas.

[Pauzė.]

Polas: Turiu seserį tokiu pat vardu. Dabar ji gyvena Londone.. su mama.

[Moteris neatrodo sudominta.]

Polas: Prieš porą dienų kalbėjausi su ja. Mes kalbėjome apie jus.

Moteris: Ką?

[Polas susinepatogina; susimąsto apie tai, ką kątik pasakė. ]

Polas: Aš nenorėjau... turiu omeny, jūs netyčia atsiradote pokalbyje. Tai  viskas. Aš nesakiau nieko tokio, kas būtų jus sukompromitavę...

Moteris: Ir ką tu būtum galėjęs apie mane pasakyti? Nesąmonė.

Polas (teisindamasis): Nieko, visiškai nieko.

[Pauzė.]

Moteris: Ant tavo apykaklės raudona dėmė.

Polas: Hm?

[Pasižiūri į dėmę ant apykaklės.]

Polas: O.. tikrai. [Juokiasi.]

Moteris: Kuo išsitepei?

Polas: Raudonais dažais.

Moteris: Velnias. Buvau visai įsifantazavusi.

Polas: Atleiskite?

Moteris: Galvojau kad čia kraujas, ar dar kažkas. Gal tu koks psichopatas.

[Polas vėl nusijuokia.]

Polas: Turiu jus nuvilti- tačiau tai tikrai ne kraujas.

Moteris: Ar tu taip jau įsitikinęs?
[Polas juokiasi. Pauzė.]

Moteris: Tai ką, tapei?

Polas: Ne visai... galima sakyti, perdažiau.

Moteris: Ak.

Polas: Aš perpiešiu Kahlo darbą.

Moteris: Ir vėl tavo brangioji menininkė.

[Trumpa pauzė.]

Polas{sumišęs): Taip . Frida. Norėjau psakyti- tai vienas jos darbų. Aš jį perpaišau.

Moteris: Kodėl?

Polas: Turiu tai padaryti.

Moteris: Puiku, noriu pamatyti, kaip tau sekasi.

[Pauzė.]

Polas: Jūs tikrai norite?

Moteris: Taip.

Polas: Jis viešbutyje. Mano kambaryje.

Moteris (ramiai): Vadinasi, keliaujame į tavo viešbutį.

Polas: O kaip jūsų vyras?

[Moteris garsiai nusijuokia.
Šviesos išsijungia. ]








Septintas veiksmas.

[Polas įeina tiesiai į sceną kartu su Moterimi. Viešbučio Valdytojas kairėje, sėdi ant kėdės . Jis paskendęs savo apmąstymuose, rūko. Po to pažvelgia į tą pusę, pro kurią įeina Polas.]

Viešbučio Valdytojas: Jau vėlu.
[Polas atrodo sunerimęs.]

Polas: Žinau, atleiskite.

Viešbučio Valdytojas (šaltu tonu): Hm. Po vienuolikos turėčiau užrakinti duris. Atrodo, jums tai minėjau.

Polas: Bet... jūs sakėte, kad duris užrakinti jums atrodo beprasmiška...

Viešbučio Valdytojas: Beprasmiška. Bet kalbėjau ne apie lauko duris . Apie jūsų kambario duris. Laukujų durų rakinimas – visiškai kitas reikalas.

[Moteris nuobodžiauja, vaikšto pirmyn atgal po sceną. Polas sekioja jai iš paskos.]

Polas: Bet atleiskite man . Atleiskite už sutrukdymą. Nenorėjau švaistyti jūsų laiko.

Viešbučio Valdytojas (rodo į Moterį): Kas ji tokia?

Polas: O, ji yra...

Moteris: Džulė.

Viešbučio Valdytojas (lėtai): Ir kuo gi Džulė verčiasi?

Moteris (tiesmukai): Aš prostitutė.

Polas (perdėtai juokiasi): Netiesa. Tai visai.. netiesa. Džulė dainininkė. Ji buvo man padainavusi, ir turi toookį nuostabų balsą.

Viešbučio Valdytojas (vis dar žiūri į Moterį): Dauguma šliundrų moka dainuoti.

Polas: Bet ji ne... juk aš taip nesielgčiau..

Viešbučio Valdytojas (juokiasi): Tai kodėl čia ją atitempei?

Polas: Suprantate, noriu parodyti jai savo paveikslą.

[Viešbučio Valdytojas juokdamasis prieina prie Polo. Moteris stebi susižavėjusi.]

Viešbučio Valdytojas: Parodyti jai paveikslą? Na ir vyras esi! Na ir vyras.

Polas: Aš taip nesielgčiau.

[Dabar Viešbučio Valdytojas labai arti Polo. Moteris stovi nedideliu atstumu nuo jų, bet akivaizdžiai mėgaujasi situacija.]

Viešbučio Valdytojas: Tai sakai, nekreti panašių kvailysčių?

Polas: Žinoma, ne.

Viešbučio Valdytojas: Tai nesi nieko išdulkinęs?

Polas (drebėdamas): Aš.. norėjau...

Viešbučio Valdytojas: Tau nepatinka tas žodis? Dulkintis?

Polas: Aš tik...

Viešbučio Valdytojas (lėtai, su pajuoka): Ar esi kąnors išdulkinęs, Polai?

Polas: Aš nesi...

Viešbučio Valdytojas: Ar prieš tai esi kąnors išdulkinęs?

[Polas atsisuka į Moterį, jo žvilgsnis tiesiog maldaujantis. Moteris akivaizdžiai savimi patenkinta.]

Moteris: Lažinuosi, nė vieno karto.

[Viešbučio Valdytojas juokiasi.]

Viešbučio Valdytojas: Žinoma, kad nėra nieko išdulkinęs. Iš jo fizionomijos gali pasakyti.

Kai pirmąkart čia atėjo, galvojau, kad jis žydras, su tuo paveiklsu tikrai toks atrodė. Bet net ir tai netiesa, ką? Jis nėra žydras. Ir su niekuo nesuguls visą savo gyvenimą; nesvarbu, kas tai būtų.

[Moteris prunkščia.]

Polas (tyliai): Netiesa.

[Pauzė.]

Viešbučio Valdytojas: Ką?

Polas: Esu... kai ką išdulkinęs.

Viešbučio Valdytojas: Tikrai? Ką?

Polas: Vieną moterį.

Viešbučio Valdytojas: Netikiu tavimi.

Moteris: Įrodyk.

[Pauzė. Moteris prieina prie Polo. Jis atsitraukia. Ji vistiek artinasi prie jo, suka aplinkui ratus, atsistoja jam už nugaros, bando sugriebti už apykaklės. Viešbučio Valdytojas stebi juos, lėtai į burną įsidėdamas cigaretę.]

Viešbučio Valdytojas: Taip . Įrodyk mums.

[Ilga pauzė. Polas atrodo labai susivaržęs. Viešbučio Valdytojas išsiema degtukų dėžutę iš kišenės, išsiema vieną degtuką. Tada uždega jį. Šviesos užgęsta.]





Aštuntas veiksmas.

[Užsidega šviesos. Polas sėdi ant scenos krašto priekyje. Pauzė.]

Polas: Praeitą naktį sapnavau, kaip skrendu virš Meksikos. Kai pažiūrėjau žemyn, pamačiau kreida pieštus kryžius ant visų Meksikos stogų. Jie buvo.. kaip baltos gėlės, išdygstančios iš sutrunijusių kaulų.

[Pauzė. Polas lėtai atsistoja.]

Aš pažįstu Meksiką. Pažįstu iš jos paveikslų.

Aš pažįstu savo kūną. Pažįstu iš jos paveikslų.

Dėl šio kūno mes ir esame vieniši. Ir dėl šios vietos.

Mes vieniši.. nes įkaliname save šitoje vietoje – kiekvienas iš mūsų skirtingame kambaryje, ir net nežinom, kad egzistuoja kiti kambariai, visiškai jokio įrodymo, kad dar yra nors vienas gyvenantis žmogus.

Žinau. Tai neįmanoma. Bet viduje aš nešioju vaiką.

Naktimis jaučiu, kaip jis spardosi. Sukryžiuoju rankas virš krūtinės, ir jis juda. Man nukaro oda, ir aš tikrai žinau, kad kažkas viduj manęs yra.

Bet tai ne vien tik fizinis pojūtis. Aš suprantu, kad savo kūnu dalijuosi su kažkuo kitu. Tada nesijaučiu toks vienišas.

Šitas vaikas ne mano. Jis Fridos.

Aš myliu tą, kuri dalinasi su manimi šitu vaiku.

Dauguma žmonių yra vieniši. Jie gimta ir miršta vieniši.

Mes kitokie. Aš ir Frida.

Šitas vaikas sieja mus.

[Šviesos pamažu užgęsta.]

Devintas veiksmas.

[Kitas rytas. Scena visiškai apšviesta, aiškiai matosi tapytojų darbas. Daugiau nei pusė sienos jau nutapyta, ir jie tyliai tęsia savo darbą, susilenkę prie savo sienos. (Nei Polas nei Moteris nemato tapytojų.) Moteris sėdi ant grindų priekyje scenos. Polas visdar miega, guli gale scenos. Ilga pauzė.]

Moteris (tyliai): Dieve.

[Išsiema iš kišenės cigaretę ir ją prisidega. Pauzė. Lėtai atsistoja. Atrodo, kad nuobodžiauja. Nueina prie galinės sienos.Spokso į ją.    Pauzė.  Atsibunda Polas . Moteris jo nepastebi. Trumpa pauzė.]

Polas: Labas rytas.

[Moteris į jį pasižiūri.]

Moteris (rodydama į sieną): Ar tu jį paišei?

[Polas atsisėda.]

Polas: Jis dar nebaigtas. Ir nevisai mano.

[Staiga jis nusijuokia. Moteris grįžta į scenos priekį ir atsisėda. Atrodo nuobodžiaujanti.

Nors Polas aiškiai jaučiasi laisviau, veiksmui vykstant jo niūrus burbėjimas sugrįš. ]

Moteris: Kaip turėčiau suprasti?

Polas: Aš kopijuoju jį.

Moteris: Nuo ko?

Polas: Nuo Fridos.

Moteris: Fridos?

[Polas giliai įkvėpia, lyg ruoštųsi dar vienai paskaitai. Moteris jį nutraukia, kol nespėjo nieko pasakyti. Jis atrodo įsižeidęs.]

Moteris: Na, taip. Tavo pamišėlė menininkė.

[Polas nusijuokia.]

Moteris: Kodėl taip iš visko juokiesi?

[Polas vėl nusijuokia, o tada supranta, ką padarė ir nutyla. Moteris atsistoja, atrodo pasišlykštėjusi. Pauzė.]

Moteris: Kodėl?

Polas: Nežinau, kaip kitaip turėčiau reaguoti.

Moteris: Ne. Kodėl tu perpieši tai, ką ji jau yra nupiešusi?
Polas (sumišęs): Aš... aš noriu ją pažinti.

Moteris: Ką turi galvoje, pažinti?

Polas: Tapydamas tai, ką ji jau nutapė.. aš lyg ir... na, tai man padės. Prisikasti prie jos esybės.

Visąlaik taip jaučiausi... Kad Frida ir aš- mes esame artimi. Net tada, kai buvau mažas... aš vistiek turėjau skrandyje žaizdų. Na žinai, žaizdos skrandyje atsiranda ir pranyksta. Jas sukelia stresas. Ir visada, kai jos vėl atsiranda mano skrandyje, aš .. aš pagalvoju apie ją. Ir tą autobuso avariją.. ir tą skausmą. Ir man atrodo, kad mes artimi. Mes kažkuo dalijamės. Aš suprantu, kiek daug man tai reiškia.

Moteris: O aš ne.

Polas: Kaip?

Moteris: Tikrai ne tas pats- autobuso avarija ir kažkokios žaizdos skrandyje.

Polas (bandantis viską nuleisti juokais): Bet skausmas yra skausmas.

Moteris: Visai ne. Tavo skausmas nėra jos skausmas.

[Polas nusisuka. Moteris atsistoja.]

Moteris: Aš einu.

[Polas atsistoja]

Polas: Taip, bet.. mes dar nevalgėme pusryčių.

Moteris: Aš nevalgau pusryčių.

Polas: Aš... aš norėčiau, kad tu man padainuotum dar kąnors.

[Nepatogi tyla.]

Tu tokia graži.
Ir man kai ką primeni.

Moteris: Ką?

Polas: Sarą.

Moteris (žiauriai nusijuokia): Tavo seseri?

[Polas nieko nesako. Atrodo sumišęs. Moteris nustoja juoktis, atrodo pasišlykštėjusi.]

Moteris: Einu.

Polas (staiga): Man atrodo, kad manyje yra vaikas.

Moteris: Ką tu kątik pasakei?

[Ji sustoja. Pauzė.]

Polas (tyliai): Aš jaučiu jį. Kai spardosi.
[Ilgesnė pauzė. Moteris žiūri į Polą.]

Polas: Aš jaučiu, kaip jis spardosi.

Polas (tyliai, lyg mirdamas): Ar padėsit man?

Moteris: Ne.

[Pauzė.]

Moteris: Sušiktas psichopatas.

[Ilga pauzė. Lėtai išsijungia šviesos.]



Dešimtas veiksmas.

[Užpakalinė scenos dalis blankiai apšviesta. Polas susikūprinęs sėdi ant scenos priekio.]

Polas (garsiai): Man reikia paskambinti.

[Pauzė. Tyliau:]

Man reikia paskambinti.

[Pauzė. Garsiau:]

Šūdas, kur čia aptarnavimas? Apšnerkšta kiaulidė. Jokių raktų, ar spynų, nekalbant apie telefoną. Tik vagys ir pageltęs vanduo. Ar šitoj velnio skylėj, šitoj Meksikoj, egzistuoja civilizuotas pasaulis?

[Pauzė. Tyliau:]

Atleiskit, aš to nenorėjau pasakyti.

[Pauzė. Garsiau:]

Aš noriu paskambinti į užsienį. Ar žinote, kiek pinigų iš manęs išmelžtumėte, jei lesityumėte man paskambinti? Nes bus tikrai labai brangu. Aš jums atsimokėsiu krūva grynųjų. Man reikia paskambinti sesei. Tai viskas. Man tik reikia jai paskambinti. Aš noriu su ja pasikalbėti.

[Pauzė. Tyliau:]

Man rodos, man nubėgo vandenys.

[Pauzė. Garsiau:]

Padėkit man. Ar kas nors supranta, kad man reikia pagalbos? Man reikia paskambinti sesei. Man reikia su ja pakalbėti. Ji man padės. Ji bent jau pasikalbės su manim. Myliu savo sesę, ji man padės ištverti visą šitą mėšlą. Mes galėsime vaiką užauginti kartu.

[Pauzė. Tyliau:]

Padėkit. Juk darau tai dėl Fridos.

[Pauzė. Garsiau:]

Aš esu dailės mokytojas. Ar suprantate? Tarnauju valstybei. Dirbu jai. Aš mokau. Aš lavinu vaikus. Ar žinote, kas yra Frida Kahlo? Jūsų pačių pats geriausias tarptautinis eksportas, o jūs net nenutuokiate, kas ji tokia. Geriausas dalykas, kokį yra pagimdžiusi  šita sumauta šalis!

[Pauzė. Tyliau:]

Aš nenorėjau to pasakyti.

[Pauzė. Garsiau:]

Man reikia paskambinti seseriai. Noriu jai pasakyti apie vaiką. Vaikas gali būti ir jos. Man atrodo, kad turiu vaiką ir pradedu jį gimdyti.

[Pauzė. Tyliau:]

Jūs turite man padėti.

[Pauzė. Polas lyg ir nori kažką sakyti bet jį sustabdo staigus beldimas į duris. Polas nejuda. Ilga pauzė. Beldimas pasikartoja,labai garsiai.Polas visiškai nejuda. Staiga prabyla Viešbučio Valdytojas]

Viešbučio Valdytojas (už scenos): Ei!

[Pauzė.]

Ei. Atidaryk duris.

[Dar vienas smarkaus beldimo seansas. Polas nejuda.]

Žinau, kad tu ten, mums reikia pasikalbėti. Apie tai, ką kątik pasakei. Atidaryk duris.

[Pauzė.]

Žinai, negali taip lyg niekur nieko pradėti klykti. Negali šiaip sau klykauti tokių dalykų. Tik ne naktį. Bent nutuoki, kiek dabar laiko? Su manimi stovi keli viešbučio svečiai, ir patikėk, jie pasibaisėję. Jie miegojo, kol nesugalvojai jų pažadinti. Jie nori su tavim pasikalbėti. Jie laukia, kol atidarysi duris.

[Pauzė.]

Ar tu atidarysi duris, Polai? Ar tu ruošiesi versti mane ir šitus žmones laukti, Polai?

[Pauzė.]

Polai, jei nori, gali pasinaudoti telefonu. Mes žinom, kad tau jo iš tiesų reikia. Kaip tik jį pasiėmiau su savimi – tokį belaidį. Vienintelis belaidis telefonas visame viešbutyje ir jis tavo paslaugoms. Jei atidarysi duris, tik pasakyk numerį ir aš tave sujungsiu. Galėsiu net palaikyti ragelį, kol kalbėsi.

[Pauzė.]

Aš ir svečiai pasikalbėjome ir nusprendėme, kad esant tokioms aplinkybėms, tau net nereikės mokėti už skambutį. Mes susimesime ir užmokėsime už jį patys. Ar gi ne kilnu? Ar nenorėtum atidaryti durų ir mums padėkoti už tokį kilnumą?

[Pauzė.Dar vienas garsus beldimas į duris. Polas pašoka.]

Tavo sesuo stovi šalia, Polai. Ji stovi su mumis. Ji nor tau pasakyti, kad atvyko padėti. Ji padės tau. Niekas iš mūsų tavimi netiki, išskyrus ją. Ji žino, kad tu laukiesi, ji žino, kad tavo viduje kažkas yra. Ji nori padėti.

Ji net sugalvojo vardą kūdikiui.

Ji sako, kad kūdikis bus pavadintas Frida.

Polai?

[Pauzė. Vėl pasibeldžia į duris, ir iki veiksmo galo tęsiasi pamažu stiprėdamas.]

Frida su mumis, Polai. Ji čia atėjo, kad tau pasakytų, kaip viskas atrodo. Ji čia atėjo, nes sapnuoja tą patį Polai. Ji mato viską, ką matai ir tu. Ji nori pasižiūrėti į tavo paveikslą. Ji yra girdėjusi, kad tavo darbai susiję su jos kūryba. Jai labai negera Polai, ji tikrai negalės čia pasilikti ilgam. Ji dėvi korsetą, kuris ištiesina jos nugarą. Ji nė kiek ilgiau negali užsibūti lauke. Polai, ar versi ją laukti? Ar nori, kad ji lauktų? Ji netvers nė kiek ilgiau, o atvyko tik išvysti tave.

[Pauzė. Sekantis Viešbučio Valdytojo monologas vis garsės ir garsės. Gale pavirs tiesiog šaukimu.]

Polai, mes visi tavęs laukiame. Turi atidaryti duris. Tau tereikia atsitoti, nueiti iki durų ir jas atidaryti. Mes tavęs laukiam. Tikrai niekas nesiruošia tavęs skriausti. Tu tik atidaryk duris, Polai. Atidaryk duris tuojau pat, ir viskas bus gerai. Dar ne vėlu. Nieko tokio, kad rėkei. Mes neimsim į širdį. Mes tik atėjom pažiūrėti, ar tau tikrai viskas gerai. Ar viskas gerai, Polai? Polai, ar viskas gerai? Polai? Mes juk tik patikrinsime? Ar tau viskas gerai?

[Staiga šviesos išsijungia. Su trenksmu atsidaro durys.Iššoka Polas. Pauzė.]

Polas: Taip?

[Šviesos išsijungia.]




Vienuoliktas veiksmas.

[Polas apšviestas sėdi scenos priekyje. Tapytojai pusiau apšviesti, tęsia savo darbą. Pauzė. Tada kažkur už scenos staiga pasigirsta jau įrašytų balsų garsas. Jie priklauso POLUI ir jo seseriai SARAI. Labai didelis dūzgesys, ir į balsus nelengva įsiklausyti.
Polas nejuda, kai pasigirsta balsai, ir neišsiduoda, kad juos girdi. ]

Polo balsas: Sara?

Saros balsas: Atsiprašau?

Polo balsas: Norėčiau kalbėti... su Sara.

Saros balsas: Taip, aš kalbu.

Polo balsas: Sara?

Saros balsas: Kaaalbu.

[Pauzė.Girdisi, kaip kažkas sunkiai kvėpuoja. Polas pakyla nuo scenos. Jis lėtai nueina prie sienos ir pasiima dažų kibirėlį. Tada grįžta į scenos priekį.]

Polo balsas: Tai.. tu.

Saros balsas: Kas čia kalba?

Polo balsas: Tai aš.

Saros balsas: Kas?

[Polas atidaro kibirėlį. Jame raudoni dažai.]

Polo balsas: Tai aš.. Polas. Tavo brolis.

Saros balsas: Polai. Kaip tu?

Polo balsas: Neblogai. O tu kaip?

Saros balsas: Neblogai. Mama netoliese, tau duoti ją?

[Pauzė. Polas prasisagsto savo marškinėlius.]

Polo balsas: Bet.. aš skambinau, kad pakalbėčiau su tavimi, Sara. Kažkurią dieną kalbėjomės, pameni? Skambinau tau. Iš viešbučio.

[Polas panardina savo ranką į raudonus dažus, ir pradeda juos tepti sau ant krūtinės. Jis pamažu dažo savo kūną raudonai.]

Saros balsas: Ne.

[Pauzė.]

Polo balsas: Atleisk?

Saros balsas: Tu jau ilgokai mums neskambinai, Polai.

Polo balsas: Ne, aš skambinau visai neseniai. Kalbėjausi  su tavimi. Papasakojau apie moterį, sutiktą bare, ar atsimeni? Kalbėjausi su tavimi.

[Pauzė.]

Saros balsas: Apie ką nori pasikalbėti?

Polo balsas: Aš tik.. Kaip tu laikaisi?

Saros balsas: Puikiai. Mama netoliese.

Polo balsas: Kaip ji laikos?

[Polas prideda dažuotą ranką prie veido. Palieka po antspaudą ant abiejų žandų.

Saros balsas: Jai viskas gerai. Ar nori su ja pasikalbėti?

Polo balsas: Ne, iš tiesų tia norėjau su tavim pasikalbėti, Sara.
Saros balsas: A. Apie ką?

[Dūzgesys stiprėja.]

Polo balsas: Man rodos, aš laukiuosi, Sara.

[trumpam pasigirsta kūdikio verksmas. Polas susiima už skrandžio.]

Polas (tyliai pats sau): Jaučiu, kaip jis spardosi.

Polo balsas: Man atrodo, kad manyje kažkas svetimas.

Saros balsas: Kokį šūdą čia dabar kalbi?

Polo balsas: Kažkada seniau susapnavau tokį sapną. Kad moteris raudona suknele lietė mane, aš ją irgi. Ir ji buvo Frida, Sara. Atsimeni kaip visada ją mylėjome. Tai buvi ji, ir ji mane lietė, ir tada... ir tada mes pasidulkinome, Sara. Ir man atrodo... Dabar aš turiu jos vaiką. Kažkur. Kažkur manyje.

Polas (dar kartą, garsiau): Jaučiu, kaip jis spardosi.

Saros balsas: Polai, tau visiškai pasimaišė.

[Vėl suverkia kūdikis, šįkart jau garsiai.]

Polo balsas: Darau tai dėl jos, Sara. Nešioju šitą kūdikį dėl jos. Ji norėjo kūdikio, ir štai aš už ją pagimdysiu. Ir aš jaučiu dalį jos pačios. Savyje. Sara. Man tik reikia, kad padėtum man pagimdyti.

Polas: Kaip jį pavadinsime?

Saros balsas: Nesuprantu, ką čia dabar kalbi, Polai.

Polo balsas: Man reikia tavo pagalbos.

Polas: Kaip mes jį pavadinsime, Frida?

Polo balsas: Fridos čia nėra, o pats nesugebėsiu.

Polas: Noriu, kad būtum šalia, kai tai įvyks.

Polo balsas: Privalai man padėti.

Polas: Palaikyk mano ranką. Prašau, pasakyk, kad viskas bus gerai ir palaikyk mane už rankos.

Polo balsas (supykęs): Turi man padėti. Dėl Fridos.

Polas: Ar atsimeni?

Polo balsas: Sara.. maldauju.

Polas: Ar atsimeni, kaip naktimis tėtis mus vesdavosi į Teit galeriją?

[Polas pakyla nuo grindų.]

Polas: Jam nepatikdavo ten eiti dieną. Todėl nusivesdavo mus naktį. Ar atsimeni? Būdavo tuščia. Nelabai dairydavomės į paveikslus, kai buvome maži. Mes tik žaisdavome slėpynes. Bet užaugę pradėjom pastebėti ir paveikslus. Ar atsimeni? Pradėjome pastebėti spalvas. Kokios gražios jos buvo. O jos spalvos? Ar atsimeni? Ji buvo visiškai kitokia. Ir tada mes pamatėme užrašą po paveikslais, ir karu jį perskaitėme: Frida.

Polo balsas: Turi atvykti čia ir padėti. Palaikysi man ranką.

Polas: Aš myliu tave, Frida. Aš myliu mūsų vaiką.

Polo balsas: Prašau, Sara. Man reikia, kad kasnors būtų šalia. Aš toks sušiktai vienišas. Man tik reikia, kad kas palaikytų už rankos.

[Staigi tyla. Polo balsas ir dūzgesys nutyla.]

Polas: Frida. Aš myliu šitą vaiką. Aš rūpinsiuos ja. Ji bus mūsų.

[Pauzė. Šviesos užgęsta.]


Dvyliktas veiksmas.

[Scena išlieka tamsi. Trumpam visiška tyla. Tada trumpam pasigirsta būgnų dundesys. Nutyla. Pauzė. Dabar būgnai sudundi garsiau. Trumpesnė pauzė, ir tai pasikartoja. Lėtai bet užtikrintai įgaunamas ritmas; būgnas mušamas rankomis, ritmas greitėja per visą veiksmą, o kūdikio verkasmas garsus. Ant scenos galima matyti stovinčias figūras, tačiau jos-tik siluetai. Matosi, kad jos ratu susibūrusios aplink vieną žmogų, beet negali pasakyti, kas jis toks. Staiga pradeda blyksėti šviesos. Ant scenos matosi gulintis kojas išskėtęs Polas; jį apstoję žmonės. Šviesa užgęsta, pradeda šaukti vyriškas balsas:]

Vyriškas balsas: Frida Kahlo gimė tūkstantis devynišimtai septintaisiais.

[Blyksėjimas vėl prasideda; matosi Polas, besiraičiojantis ant grindų. Prie būgnų mušimo prisideda rankų plojimas, kuo labiau greitėja būgnų mušimo ir rankų plojimo kakofonija, tuo labiau dažnėja ir blyksinčios šviesos.]

Saros balsas: Kaip mes jį pavadinsime, Polai?

Viešbučio Valdytojo balsas: Ar įrodysi mums, Polai? Ar įrodysi?

Vyriškas balsas:  Frida Kahlo gimė tūkstantis devynišimtai septintaisiais. Jokių klausimų?

Saros balsas: Kaip vadinasi tie paveikslai, Polai? Kaip mes juos pavadinsime?

[Šviesų blyksėjimas greitėja, būgnai ir balsai tampa nepakeliamai garsūs]

Saros balsas: Stumk, Polai, stumk! Laikyk mano ranką! Stumk!

[Pasigirsta klyksmas. Blyksėjimas porai sekundžių pereina į normalų apšvietimą, todėl galima pamatyti, kas darosi ant scenos. Polas guli ant grindų, visa scena aplinkui jį aptaškyta raudonais dažais. Visi pjesės veikėjai stovi aplinkui jį. Moteris, Vyras ir Viešbučio Valdytojas. Moteris rankose laiko kūdikį.

Šviesos užgęsta. ]

Tryliktas veiksmas.

[Polas stovi scenos priekyje. Jis žvelgia kažkur į tolį, vėliau jo žvilgsnis nukrypsta į auditoriją. Jis vienintelis apšviestas. Likusi scenos dalis skendi tamsoje.]

Polas (užkimęs): Autobusas sustoja už trijų stotelių. Tu išlipsi. Niekas tavęs nelauks. Tu pasiklysi. Bus šalta. Pūs vėjas, ir tavo oda pašiurps. Vėjas nuneš tave, kaip srovė nuneša šapelį. Žmonės žiūrės, kaip tu skrendi. Nors tavo tėvas ir motina nepastebės to. Kažkas, gal už pusės kilometro, nusikosės, ir tu minutei pakibsi erdvėje. Žmonės žvelgs aukštyn, į tave, ir mojuos rankomis ir žiovaus ir kvėpuos ir apraudos tavo likimą ir išpažins savo nuodėmes ir mylės ir mirs. Ir greitai tu pavirsi į nieką. Tavo kūnas ir rankos ir kojos nugrims į dangų ir tada tu įkvėpsi oro paskutinį kartą. O paskui išsitaškysi į gabalus.

Žmogaus mylėti neįmanoma. Daug lengviau mylėti paties susikurtą idėją apie žmogų.

[Likusi scenos dalis lėtai apšviečiama. Pastatytas veidrodis, o prie jo kėdė. Pamažu Polas nueina prie galinės sienos. Jis atsisėda prieš veidrodį jo atspindys matomas publikai. Jis lėtu judesiu paliečia veidrodį. Pagaliau tampa aišku, kas buvo „paišoma‘‘ ant galinės sienos- prieš ją stovi „Dviejų Fridų „ reprodukcija. Polas žiūri į auditoriją. Šviesos užgęsta.]