Nesninga

Nesninga. Giria sustingus laukime. Tarp nuogų ąžuolų šakų, tarp tamsiai žalių eglių viršūnių, blaškosi vejas, šiandien vos juntamas. Mirusiu lapu jis nebenešioja - medžiuose jų nebėra. Visa, kas neturi tvirto, sumedėjusio stiebo, visos žoles nurudę, sukritę, sunykę.... Samanos tik, kuklios kaip visad,  žaliuoja.
Paukščių balsų negirdėti, tik kažkur pro kamienus šmėsteli margos kėkšto plunksnos, ar juodas lyg naktis kranklio siluetas. Dar kartais iš savo guolio pašoka stirna, nubėga šalin lengvais žingsniais. Kai kur nukritusiu lapu paklotė išknaisiota šernų....
Griovos dugne - siaurutis upeliukas. Teškena jis šaltą  vandenį savo vaga, nekreipdamas i nieką dėmesio, jo krantai švelniai žali nuo samanų.... Apsamanoję ir mirusiu  medžiu kamienai, išvirtę, arba vis dar tebestovintys abipus upelio.....
Merkiantys lietaus lasai, giria nutilus, nurimus, turėtų jau.... Bet nesninga.
                                                                                          2007 m. gruodžio 20 d.