Liuciferio kelionės: Žetonas

Tolima ateitis.

Hercogas netverė iš džiaugsmo, pagaliau jis gavo tikrąjį amuletą. Galiausiai jo auksinių amuletų kolekcija buvo baigta rinkti. Kaip žinia jis praeitą kartą labai apsigavo galvodamas kad vagis jam atnešė originalą. Jis išdidžiai priėjo prie labai senos spintelės. Išsiėmė raktą sau iš po kaklo kurį buvo pasikabinęs, pakelta galva pradėjo sukti raktą spynoje. Spintelės rakto skylutėje kažkas trakštelėjo. Tada iš vidaus vėl pasigirdo balsas, tačiau jis buvo moteriškas. Sargybinis net prunkštelėjo išgirdęs balsą, nes prieš tai net negalvojo kad tokioje senienoje gali būti įvesta kalbėjimo programa. Moteris tarė:
- Sveiki hercoge, Liuciferi, tikiuosi su reikalu prašote atrakinti duris, nes kaip žinote man nepatinka be reikalo judėti.
Hercogas susiraukė, bet susivaldęs pasipūtusiai tarė:
- Pirmas tu neatrakini durų tu jas tiktai saugai, o antra aš čia atėjau dar ir kaip su didžiuliu reikalu, taigi atverk duris.
Spintelė vėl trakštelėjo. Durelės lėtai atsivėrė. Viduje buvo įrėminti dar 6 amuletai. Ir kaip nekeista visi kalbėjosi. Tračiau išvydę hercogą greitai nutilo.
      -  Sveiki Žetone, Pergale, Rojau, Perkūne, Plaštake ir Neptūne.
- Sveiki, Liuciferi, kaip praėjo diena? Ar turite gerų žinių? – vienas paklausė.
- Taip, turiu ir dar kokią žinią Žetone, - atsakė amuletui hercogas.
- Nagi sakykite, - netvėrė iš smalsumo kitas amuletas.
- Gerai. Pasiruoškite. Aš turiu paskutinį amuletą, - surėkė iš džiaugsmo hercogas.
Amuletai pradėjo kvykti kartu su hercogu. Liuciferis vos nešokinėjo o, amuletai mojavo rankytėmis. Sargybinis vėl nusišypsojo iš to vaizdo kurį matė.
- O, mano brangūs amuletai. Kiek vargo su jumis turėjau kol visus radau. Prisimenu kaip radau pirmąjį Žetoną. Jeigu pagalvoji tai turbūt lengviausias mano rastas amuletas, bet vistiek buvo pilna nuotykių. Prisimenu kai...
Liuciferis pradėjo pasakoti apie Žetono paiešką.

Danguje pasirodė taškas, jis vis atėjo. Po kiek laiko tai nebebuvo tik taškas. Jis pradėjo gauti formą. Visą tai matęs laukinis droidas greitai pabėgo. Jis nebegalėjo kęsti cypimo kurį skleidė tas taškas, kuris greitai tapo asmeniniu erdvėlaiviu. Aparatas nusileido. Cypimas baigėsi. Iš apačios atsidarė laiptai. Pasirodę du žmonės buvo ginkluoti. Laivo variklis dar ūžė todėl vienas iš vyrukų turėjo šaukti:
- Pone, Liuciferi, atrodo čia saugu. Galime išeiti.
Iš erdvėlaivio išlipo dar vienas vyras.
- Pone, Liuciferi, jis kažkur turėtų būti čia. Kaip mes leidomės radaras jį užfiksavo būtent čia. Bet kaip mes pradėjome leistis jis dingo... Pabėgo.
- Kurgi nepabėgs kai toks cypimas. Gi aš jums sakiau sutvarkyti prieš išskrendant. Galvoji kaip miegu nieko negirdžiu. Bučiau dar saldžiai miegojęs, -  nervinosi Liuciferis trindamas akis.
- Bet pone, Liuci...
- Jokių bet, - pertraukė jį Liuciferis.
- Na? Tai ko čia stovit? Bėkit, bėkit, ieškokit jo, - paragino jis vyrus.
Liuciferis buvo dar jaunas, jo plaukai nebuvo ilgi bei žili, neturėjo ilgos barzdos kurią turi dabar. Ji buvo tepradėjus augti. Vyrai nubėgo. Liuciferis išėjo pasivaikščioti. Jo erdvėlaivis buvo nutūpęs pievoje, prie kalvos. Jis sumanė užlipti ant jos. Liuciferis, pradėjo lipti. Kalva buvo gan stati, todėl jis turėjo stipriai laikytis į ilgas žoles. Pasiekęs pusiaukalnę, jis savo kairėje pamatė kažkokią lygumą, taigi Liuciferis nebūtu Liuciferis ir nusprendė pailsėti. Palipęs kairėn pastatė vieną koją ant lygumos, tada prisitraukė rankomis. Jo beveik visas kūnas buvo ant lygios žemės, tačiau viena ranka dar laikėsi už medžio šaknies, galva irgi buvo dar tolokai nuo viso kūno. Pagaliau iki galo prisitraukęs Liuciferis nustėro. Nuo apačios prasidedantys laiptai tęsėsi iki čia ir jei buvo galima užlipti iki čia. Liuciferis paraudonavo ir pradėjo visaip save plūsti. Jis nieko nelaikęs ėmė lipti laiptas. Dar vis burbėdamas, jis greitai pasiekė viršūnę. Atsistojęs ant aukščiausio akmens, apsidarė. Vienoje pusėje už savęs matė mažiuką savo erdvėlaivį o, kitoje pusėje buvo jūra... Liuciferis sušaukė iš laimės. Jo laimei kitoje kalvos pusėje buvo smėliukas todėl jis šoko ant smėlio ir sukdamasis krito žemyn. Pagaliau pasiekęs žemę, jis greitai nusimetė visus drabužius, bet spėjo iš savo kišenės išsiimti tabletę. Ją staigiai prarijo. Ant nuogo Liuciferio kūno atsirado, kitaip sakant išaugo kostiumas. Jis pastrykčiodamas įšoko į jūra. Liuciferis pradėjo pliuškentis, nardyti ir daryti visokias nesąmones. Jo džiaugsmą nutraukė smaili kriauklė. Liuciferis prasidūrė koją. Jis pradėjo šokinėti ant vienos kojos vandenyje, tačiau jis viską greitai užmiršo. Ant kranto pamatė droidą. Taip, tą patį kuris pabėgo atskrendant „taškui“. Droidas apžiūrinėjo Liuciferio drabužius. Pastarasis tyliai ėjo prie kranto. Liuciferis tolumoje išgirdo savo sargybinių balsus. Tačiau jam tai buvo neįmotais. Liuciferis išlipęs krantan, priėjo prie droido ir tyliai ištarė:
- Ei, geležini šunsnuki, ką čia darai.
Droidas atsisuko, tačiau Liuciferis nustėro. Droidui ant kaktos, buvo jam tėčio knygoje matytas ženklas. Jis žinojo kad tai amuleto paslapties ženklas. Vėl pasigirdo sargybinių ženklai, tačiau jie jau bėgo paplūdimiu link droido ir Liuciferio. Droidas nieko nelaukęs šoko ant pribėgusių sargybinių. Nieko nelaukęs vienam nukando galvą, o kitą perpjovę per pusę. Liuciferis pravirko. Jis negalėjo pagalvoti tai ką mato. Jis staigiai ėmė bėgti link droido. Jis šoko jam ant sprando. Liuciferis užsimerkęs ranka pradėjo ieškoti kaktos kad galėtų paliesti ženklą. Ir štai jam pavyko. Kaip Liuciferis palietė ženklą droidas nurimo. Liuciferis nušoko ant žemės. Droidas pradėjo trauktis. Iš jo buvo likę kažkokie milteliai. O ant jų pasirodė amuletas. Liuciferis greitai šoko jo paimti, bet greitai atsitraukė. Milteliai pradėjo judėti. Jie susiformavo į žiurkę. Ji pribėgo prie prie Liuciferio kojos. Jis ją paėmė. Tada priėjo prie amuleto ir jį paėmė. Amuletas prašneko:
- Sveikas naujasis mano šeimininke, - amuletas mojavo.
Liuciferis buvo apstulbęs. Jis greitai susikišo amuletą į kišenę. Tada jo žvilgsnis nukrypo į negyvus draugus. Tuo metu žiurkė įsitaisė Liuciferiui ant kaklo. Jis priėjo prie lavonų. Iš kitos kišenės išsitraukė kapsulė ir matė virš lavonų. Kapsulė sprogo, o iš jis išsiskleidė tinklas. Jis apgaubė kūnus. Tada sprogo tinklas. Dingo lavonai. Tačiau jų vietoj vėl atsirado kapsulė. Liuciferis ją įsidėjo atgal į kišenę. Letai pradėjo eiti prie savo drabužių. Juos paėmė į ranką. Ir ėmė slinkti link laiptų į kalvą. Užlipęs viršun, jis lėtai nusileido prie erdvėlaivio. Laiptai įlipo į jį. Viduje jis viską numetė, tiktai žiurkė buvo jam ant pečio. Jis spustelėjo mygtuką. Viršuje pradėjo mirksėti lentelė kuri Raše kad dabar laivą valdys autopilotas. Liuciferis nuėjo į savo kajute. Jis pajuto kaip ervėlaivis pakilo ir pradėjo skirsti. Liucirefis žiurkę numetę į dėžę, o pas atsigulė į lova. Jis pradėjo mąstyti apie tai kad reikės palaidoti savo sargybinius, kad reikės ieškoti naujų amuletu, ir tai kad bus dar daugiau aukų iš kurių jis pats kali ja tapti.

Liuciferis gurkštelėjo vandens. Amuletai klausė įsižioję. Sargybinis taip pat. Staiga prabilo Pergalė:
- Pone, Liuciferi, papasakokit apie mane.
- Gerai mano mieloji pergale gerai, tik reikia pašerti mano žiūrkę ir eiti miegoti nes jau vėlu rytoj gerai? – paprašė Liuciferis.
- Gerai, pone, - atsidususi atsakė Pergalė.
Žetonas toliau tylėjo ir galvojo kad niekada nemąstė apie savo praeitį. Jis suprato, kad ta žiūrkė kuri buvo ant stalu tiesiai prieš kažkada buvo jis pats. Liuciferis uždarė amuletų spintelės duris ir pašėrė žiūrkę. Staiga tyliai pats sau tarė:
- Dar daug mūsų laukia