pokalbis retoriniais klausimais su romantiku, sėdinčiu po alyvos krūmo šakele

Anksčiau draugavau su Woopy Goldberg...
- Tariasi „VŪPI“.
... jos lūpos – saldžios, nors nė sykio...
- O kur susipažinote?
... ach, mielasai, pertraukinėti, juk baisingai nemandagu...
- Kodėl išsirinkote būtent ją?
... nes lūpos tokios buvo putlios...
- O jūs jau išsiskyrėte?
... kad kiekvieną sykį, pamatęs tas lūpas, galėjai...
- O ką nors daugiau nei lūpas matėte?
... galėjai ne tik lengvą galą gauti, bet ir...
- O kuo ypatingos tos lūpos?
... apsvaigti nuo lengvo žavesio, noriai besiskverbiančio į akis...
- O jūs bandėte gerti vaistus?
... ach, net galėjai pajusti lengvą sopėjimą akių kampučiuose...
- O jums nevertėtų apsilankyti pas oftalmologą?
... kai primerktos blakstienos bandė prislopinti...
- O kokio ilgio tamstos blakstienos?
... to mielo vidinio švytėjimo sukeltas džiaugsmo ašaras...
- O ar dažnai tenka verkti?
... nes lūpos...
- Kieno lūpos?
... jos dovanojo šypseną...
- Jūs man dabar šypsotės?
... visiems...
- O kodėl ne man?
... pasaulio žmonėms, žvelgiantiems į svajingumo pripildytas lūpas...
- O, atleiskite, mes ne apie šypsenas kalbėjomės?
... mąstantiems apie tikrąjį grožį...
- Jūs iš manęs tyčiojatės?
... sklindantį iš jos lūpų...
- Jūs vėl apie lūpas?
... taigi taip aš draugavau su Vūpi...
- Ačiū, jums mielas Woopy, už pokalbį apie naujausią jos vaidmenį.