- - -

sulanguotos erdvės dryžiais išmatuotas oras
laiko rėtis valandom dienas sijoja padalinęs
ir pavasario jau metamas šešėlis nebe žalias
dega rudenį raudoną lietui piligrimui

kur nuglostė dangumi delnais asfaltą balos
ir apykaklės briauna nuskuodė skersvėjis sekundę
užu kaklo neužkritęs nužiemoti akrobatas
tik riaumojimą autobusų sustojime nusinešė

mantromis tarp daugiabučių kiemuose pakibęs
garsą
į tonaciją bekvapę erdviai transformuodamas
laikas
kelnių klešnėm aptaškytomis į sustojimą
nulingavo
nors jau nuvažiavo šiandien naktį paskutinių
paskutinis

jam judėjimo bestovint savo iki ryto laukti
mantromis pažadinto - kai vėl riaumos  gal pirmas gal ir
dvyliktas
iki žiedo - amžino variklio - iki žiedo
o jau ten patvins žaliuot po truputį pavasariu
išlipęs...