Dažnai paskaitau bernardinai. lt, turbūt sentimentai katalikybės ramumai, o gal praeičiai apskritai. Skaitant staripsnius užkliuva teiginiai, kad tradicinė šeima yra tvirtos visuomenės pagrindas. Galų gale biurokratijos labirintuose beklaidžiojantys įstatymai ir jų pataisos liečiantys šeimas, tradicines ir visas kitas kurios neatitikdamos šablonų liktų už paramos borto.
Visgi kas yra šeima ir ar tikrai jos tradiciškumas yra tvirtos visuomenės pamatas? Manau, esame tiek tvirti kiek esame atviri sau, kitoms kultūroms, įvairiems šeimoms modeliams. Kas apsprendžia šeimos tapima šeima? Vedybos? Tai daugiau socioekonominis reiškinys, nedaug ką bendro turintis su įsipareigojimu ir vertybėmis, juk apie pusė visų santuokų baigiasi skyrybomis. Vaikai? Galbūt, bet ar gali du žmonės gyvendami kartu, be vaikų vadintis šeima?
Gyvenu JAV, kur politinis korektiskumas nueina, mano manymu, per toli, dažnai bijant daiktus pavadinti tikraisiais vardais. Visgi džiaugiuosi, kad čia, šeima, turi daug platesnį apibrėžimą. Iš vienos pusės Sodoma ir Gomora, šeima-tai gyvenimas “susimetus”, tai homoseaksualų šeimos auginančios savo ir įvaikintus vaikus, o kartais ir visai be jų, tai vieniši tėvai ir motinos auginantys vaikus ir pakeliui “įsivaikinantys” gyvenimo partnerius. Visiškai neatitinka katalikų bažnyčios propaguojamų vertybių. Idealiame pasaulyje vyrotų taika, nebūtų skurdo, nebūtų homoseksualizmo, lyčių keitimo operaciju, vaikų namų. Tik niekada pasaulis toks nebuvo. Kita sakinys turėtų sakyti, kad niekada ir nebus, bet pagalvojau, ar tai reiškia, kad neturętume siekti idealų? Turėtume... tik pagrindiniu idealu turėtu būti žmogaus troškimas būti žmogumi, o ne robotu, aklai klausančiu nurodymų ir siekiančiu nepasiekiamo idealumo. Esame neidealūs, net dievus ir religijas susikūrėme netobulus.
Taigi, santuoka net ir bažnyčios palaiminta dar negarantuoja gyvenimo kartu iki grabo lentos. Menkai išmanau teologiją, visgi jei gerai pamenu, santuoka yra meilės tarp Dievo ir žmonių ženklas. Bažnyčios palaiminimas nieko bendra su valstybės reikalais ir sprendimas neturi, juk religiniai įsitikinimai kiekvieno asmeninis reikalas, taip pat kaip ir jų neturėjimas. Vėlgi, jei pamenu teisingai, atjauta, supratingumas, meilė, labdarybė ir gyvybės vertinimas yra vienos svarbiausių katalikų bažnyčią beremenčių kolonų. Taigi, galbūt veskime savo pavyzdžiu, dora ir žmogiškumu, o ne valstybės tarnautojų plunksnomis.