žaidimai

svajonės, mintys,  jausmai, ruduo, lietus, tiltas, saulėtekis, vasara, naktis


... Sankt Peterburge dabar kyla tiltai, kažkur prie Nevos gimsta naujos istorijos.
Lietus išplovė mintis, aptraukė migla svajones, o mes po šiurkščia antklode basų kojų pirštais bandome paliesti vasarą, sušildyti jausmus... Aš nelaukiu saulėtekio šią rudens naktį.

gitara, muzikos garsas, krioklys, žvaigždės, mėnulis, sapnai

O aš sapnuose regėjau tavo veidą, mano kelrode žvaigžde, mano jaunas mėnuli iš kaimyninės gatvės... Ir aš nežinau net tavo vardo, juk sapnuose per daug drovi, kad klausčiau. Tik kai einu vakarais namo, galvą nuleidus, lyg po eilinės kovos pralaimėtos, aš sustoju po tavo langu ir skęstu taip tyliai tyliai, visai pianissimo tavo gitaros garsų kriokly.


šokoladas, arbata, plaukai, gyvenimas, katė, rytinė rasa, žolė, lapai...

Lyg katė paslapčiomis įslinksiu į tavo rytą su arbatos puodeliu ir juodu šokoladu kišenėj. Mano kailis permirkęs rytine rasa- šluostausi į tavo marškinius. Jie susiglamžys, o Tavo plaukuos pasiliks žolės kvapas... Aš apmėtysiu tave vėlyvą rudenio popietę lapais ir paliksiu stovėt suglumusį- juk turiu devynis gyvenimus ir nieko, ką bijočiau prarast.


pianino klavišas, saulė, vakaro vėjas, rūkas, mintis, žiedas:)

Vakaro vėjas išblaškė lėkštų ir tiek kartų jau girdėtų komplimentų žiedus (o kodėl gi man juos lemta girdėt tik tuomet kai kartu, per arti, ir per šilta?) Tebūnie. Dabar, kol dar lyja, kol už lango dar šoka paskutinius šokius nakties petėliškės, dar pagrok mano kaulais lyg pianino klavišais tą lėtą ir liūdną nežinomo autoriaus valsą. Aš pasižadu ryto rūke ir vėlei nuskęsti, kol saulė nespės minčių palytėt.

pievos, laukai, drugelis, žvaigždėtas langas, upelis, žibuoklė

Aš rymau prie žvaigždėto savo lango. Tamsu jau, drugiai jau pievoj nežaidžia. Metas nustoti klausytis žiogų ir eiti miegot... Ryt iš ryto, anksti, vos su saule, aš bėgsiu prie upelio, taškysiu šaltu vandeniu rankas, akis ir visą kūną... ir vėlei pabandysiu patikėti, jog pavasaris. Aš lėksiu į laukus, basom, paleistais plaukais, lig pamišimo... Aš parsinešiu glėbį kupiną žibuoklių į namus, pamerksiu vienkartiniuose puodeliuose ir pastatysiu visuose kampuos... Aš dusiu nuo bėgimo ir jų kvapo. Aš dusiu nuo savęs, iš ilgesio ir dėl pavasario.

nuotrauka, karšta vonia, gyveni džiaugsmas, vežimas, šieno kupeta, viltys

Pietų pertrauka. Nesitraukiu nuo kompiuterio- visai dingęs apetitas šiandien. Landžioju po naujienų puslapius, bet ir tai daugiau dėl akių- įsmeigus akis į monitorių dėlioju domino iš to, kas jau buvo ir to, kas dar bus. Šiandien sužinojau sensacingą naujieną- mūsų šefas turi romaną su šešiolikmete... berods ji mokos toj pačioj klasėj kaip ir jo dukra. Košmaras. Visas biuras jį tyliai smerkia, bet aš kažkodėl neprisiverčiu jo teisti choru su visais. Kokia gi gyvenimo džiaugsmo kaina? Kaip galiu jį smerkt, jeigu pati nežinau atsakymo? Kavos automatas šiandien nykiai streikuoja. Vietoj nekantriai lauktos espresso belieka tenkintis kakava. Katik gavau e-mail nuo brolio... atsiuntė krūvą nuotraukų. Jis studijuoja Barselonoj ir aišku jau pirmom savaitėm susirado kažkokią ispanę... Kai mastau apie jį visuomet pradedu nejučiom šypsotis, jis dar turi tiek daug vilčių!! Rodos, kad būdama devyniolikos aš jau buvau labiau subrendus ir daug geriau vaidinau „rimtą ir protingą“... o pas jį jaunatviško naivumo, maksimalizmo ir viso to, ką taip stengiamės ir skubame kuo greičiau prarast, vis dar tiek, kad nors imk ir su vežimu vežk... Matyt bjauriai meluočiau, jei imčiau teigti, jog jo nepasiilgau. O tuolete veidrodis atsisako meluoti. Plaukai lyg šieno kupeta, makiažas piktybiškai nesutinka  gražiai ir taisyklingai „laikytis“ ant veido... Tiesiog bjauru. Grįžtu prie darbo stalo. Jis dabar apšviestas saulės... Įsitaisau prie pusiau nugerto kakavos puodelio, prisimerkiu... O aš šiandien noriu būti žavi, noriu juoktis... noriu grįžt namo ir pasinert į karštą karštą vonią. Saulėtos popietės mane nuteikia vakarinėms avantiūroms. Tyliai šypsausi monitoriui ir rašau sms. Nesakysiu kam, nesulauksit..