Aš atsikračiau blogų minčių (bet ne blogų įpročių)

Girdžiu tolumoje aidą, savo balso aidą.
Buvo kraupi naktis, bėgom tryse nuo vilkų gaujos kažkur Norvegijos miškuose. Ir įsijungė mums tada ne tik antras kvėpavimas, įsijungė jau ir trečias ir ketvirtas. Buvo taip šalta ir tamsu.
Pirmoji suklupo Erika, ji rėkė, staugė tiesiog nesavu balsu, bet mes jos tarsi negirdėjome. Jai nepasisekė: vienas vilkas iš gaujos ją sudraskė, o visi kiti (jų buvo gal dešimt) bėgo link mūsų.
Toliau bėgome dviese.
-Aš jau nebegaliu, jau nebe... galiu, -vos išlemenau kosėdama. Tada Kajus pagriebė mane už rankos, stipriai suspaudė ir atrodė kupinas jėgų tarė:
-Aš tave myliu!
Tą akimirką atradau jėgų viskam, tą akimirką mano širdis suspurdo taip kaip niekada. Pajutau kažką tokio, ko nesu jautusi nė karto gyvenime! „Ak, Kajau! „ - pagalvojau ir staiga prisiminiau, kad mus vejasi dešimtis vilkų. Bėgome dar greičiau ir staiga prieš mus, tarsi iš niekur, išdygo rastinė trobelę. Vilkai buvo maždaug dvidešimt ar trisdešimt metrų nuo mūsų. Atplėšėme trobelės duris ir staigiai įšokom į ją, vilkai liko už sienos.
-Mums pavyko! -sušuko jis.
Trobelėje buvo tamsu nors į akį durk, Kajus sedėjo vienam jos gale, o aš kitame, abu gėdijomės to kas paaiškėjo prieš porą valandų. Abu supratome, jog mylim vienas kitą, tik kažkas neleido mums apie tai kaklbėti garsiai.
-Šalta, - drebančiu balsu pasakiau lyg norėdama, kad jis ateitų arčiau ir mane apsikabintų. Net neišgirdau kaip jis po kelių minučių atsidūrė šalia ir mane bučiavo. Aš pasidaviau meilės jausmui, jis laikė mane tvirtai, tiesą pasakius, bijojau to kas bus toliau, bet viskas ėjo link to: bučiavomės vis karščiau, vis aistringiau, jis atsegė mano marškinius, aš - jo, jis švelniai lietė mano kūną, abudu drebėjom iš geismo...
-Myliu tave, - pasakiau. Pasakiau tai pirmą kartą gyvenime, taip nuoširdžiai kaip niekad.

Aš dar niekad nesijaučiau tokia tikra.