Antis

Susitikom ant tilto, buvo pusė penkių, ruduo. Aš stovėjau prie pat krašto, jis už manęs. Temo, vanduo juodavo, nebegalėjau įžiūrėt mūsų kontūrų. Pagaliau tolumoj išniro valtis – iš kito ežero kranto yrėsi link mudviejų, jis dar žvilgtelėjo į laikrodį ir staiga visai sutemo. Klausiausi irklų skrodžiamo vandens. Negalėjau suprasti ar valtis artėja, ar tolsta, ar iriasi vietoje. Kruptelėjau, kai ji dunkstelėjo į tilto atramą:
- Lipkit.
Akys priprato prie tamsos, mane švelniai stumtelėjo.
- Tu pirmas.
Jis nusijuokė. Ir šoko. Garsiai susiūbavo išsklisdamas vanduo. Aš šokau paskui jį. Valties dugnas buvo apsemtas, dvokė supuvusiu medžiu. Kojos iškart peršlapo ir į kūną ėmė smelktis šaltis.
- Ar toli? – paklausė jis.
Balta irklininko rankovė subolavo, mostelėjo į neperregimą tamsą.
- Ten. Dar šįryt girdėjau, porą kilometrų nuo senosios pirties, aiškiai girdėjau. Paskutinės dienos, matai, išskris. Jei medžioti – tai dabar.
Laukinė antis. Girdėjau kaip tvinksi jo smilkiniuose. Tris metus jis ieškojo, klausinėjo ir rašė, gyveno paežerėse, ištisas naktis nemiegojo laukdamas žinios. Šimtus ančių sumedžiojo, bet sugriebęs už kaklo įtūžęs sukdavo ir sviesdavo šalin – ne ta, ne ta, ne ta. Susiimdavo galva kruvinom rankom ir visai sugniužęs valandų valandas rymodavo netardamas nė žodžio. Po kiekvienos medžioklės darėsi vis tylesnis. O žiemą užsidarydavo tėvo rusy tarp senų rakandų ir marinančių naminio vyno butelių. Sakė, kad tada irgi medžioja, tik kitą antį. Ir medžiojo.
- Tššššššššš....
Irklininkas staiga sustabdė valtį. Irklai gergžtelėjo ir nutilo. Nesugebėjau suvokti, arti ar toli – girdėjau plakant sparnus. Žinojau, kad jis supyktų, jei dabar, tokį momentą drįsčiau kvėpuoti. Nebekvėpavau. Niekas nebekvėpavo. Tik užsimerkėm ir klausėmės. Tai nebuvo nei mano antis, nei mano medžioklė, bet tą akimirką aiškiai suvokiau, kad šiąnakt viskas išsispręs arba jau išsisprendė.
- Kuo tyliau, kuo tyliau, – dusliai šnabždėjo jis irklininkui. Ir tas, rodės, nesiyrė – valtis sliuogė vandeniu tyliai, sklendė paviršiumi kaip rūkas. Mes visai susiliejom su tamsa.
Jau nebejaučiau kojų, kai nuaidėjo šūvis. Nežinau, ar girdėjau suklykiant paukštį. Prabudau iš stingulio ir pašokau veriama kiekvieno apsunkusio savo kaulo. Švito. Jis iki pusės vandeny, jau pora metrų nuo valties brovėsi į nendryną. Irklininkas persisvėręs per valties kraštą bandė sugauti atsiskyrusį tolstantį bangelėm irklą. Blaškiausi, o kūnas neklausė – buvo visai sustingęs. Jis dingo nendryne, sukaupus visas jėgas, bet vis tiek, rodės, labai tyliai pakviečiau jį vardu.
- Ai, ai, ai... – aidu atsimušė lyg nuo tuščio kambario sienų.
Nendrynas sušvokštė. Iš jo pakilo burys ančių. Šimtai. Pakilo staiga ir beveik statmenai šovė aukštyn klegančiu debesiu. Skaudžiai įkvėpiau.

XXX

Atsimerkiau, gulėjau ant šlapios žolės, kvepėjo pūvančiu medžiu. Girdėjau kažkur šalia banguojant vandenį. Virš manęs palinkęs jo veidas buvo neįtiketinai baltas. Šypsojosi.
- Antis sumedžiota,  - pasakė ir suėmęs mano galva kruvinom rankom pabučiavo į kaktą.